LABUTIS. Nors ir skaudu, Liucija, bet jeigu jau taip yra, tai nėra čia ko tylėti. Kai užsijautrina žaizda, ją reikia tuojau gydyti, padaryti operaciją. Taip. vaikeli. O Rimvydas, nors jis tau ir svetimas, bet už tai jis man artimas – tolimas mano giminė ir mano auklėtinis. (Kažkaip be galo švelniai ir linksmai.) Ot, Liucija... jeigu jūs... su Rimvydu... vienas kitą pamylėtumėte...
LIUCIJA (maloniai šypsodamasi.) Nesitikėjau, kad dėdė... gali tapti man... piršliu... Iš tikrųjų... Aš, tur būt, net nuraudau...
LABUTIS. Ot paguostumete man, seniui, širdį...
(Sugrįžta iš kabineto Rimvydas.)
14
RIMVYDAS. Atleiskite, kad taip ilgai. Fu, net sušilau besiderėdamas.
LABUTIS. Na, tai kaip, vaikeli?
RIMVYDAS. Galite pasveikinti – aš nuo šios valandos ministeris.
LABUTIS. Na, matai, Arnai, na matai... Tartum iš dangaus tu pas mus čia tokią valandą atsiradai... (Iškilmingai) „Rytojaus išvakarių“ knygos autorius ministeris!
LIUCIJA. Ką? Tamsta „Rytojaus išvakarių“ autorius?!
LABUTIS. Jis, jis, Liucija!
LIUCIJA (džiaugsmingai). Sveikinu!.. Sveikinu!.. Aš tikiu, visa širdimi tikiu, kad tamsta, būdamas ministeriu, vesi mus į tą gražų savo rytojų, kurio mes čia šiandie gyvename kaip ir liūdnas išvakares...
RIMVYDAS. Tamsta, panele Liucija, per daug man garbės teiki. (Žemai jai pasilenkia pridėjęs sau ranką prie krūtinės.)
LABUTIS. Mano pirmas prašymas į tave, ekscelencija, – tu jau, susimildamas, Arnuti, paklabink visus ten ministerius, o ypač švietimo, kad daugiau visi rūpintųsi mūsų jaunučiais piliečias, jų siela, kad duotų mums dvasinio peno... Nes, žinai, Arnai, tas futbolo spardymas gal ir neblogas daiktas, taip retkarčiais pasimankštyti... Bet vis delto, žinai, geriau jau siela negu raumenys...
RIMVYDAS (juokiasi). Gerai, gerai, dėde.
LABUTIS. Juk, žiūrėk, ir tas pats Napoleonas, arba Goethe su Šilleriu... Juk jie to futbolo, tur būt, nespardė... Sako, buvę silpnučiai, o kokius darbus yra nuveikę...
RIMVYDAS. Na, ir juokdarys dėdė...
LABUTIS. Dabar žiūrėk, pas mus čia bulių, čia eržilų, čia jorkšyrų veislinių iš svetur pargabena. Žinoma, tas labai gerai, vaikeli. Bet kad tam dvasiniam penui, tai sielai, knygai nesiranda skatiko. O knyga, juk, taip sakant, gerina, na, pasakysiu, veislę tų pačių piliečių, kuriems reikalingi ir tie patys buliai, ir eržilai, ir jorkšyrai...
RIMVYDAS. Oi, nebegaliu, dėde... Panelė Liucija, prašau gelbėti mane... Nebeištversiu...
(Už durų pasigirsta Onos balsas ir verkdama įeina pati Ona.)
15
LIUCIJA. Ona, kas tau?
ONA (balsu bliaudama.) Ėė... Gi ji... Toji... Ėė...
LIUCIJA. Kas – ji?
ONA. Gi ponia visų direktorienė... Ėė...
LIUCIJA. Na!
ONA (vekšlendama.) Aš skaičiau... išsidėjusi savo pinigus... Ji įėjo į virtuvę ir... Ėė... (Vėl balsu ima verkti.)
LIUCIJA. Na, ką tu, kaip mažas vaikas? Pasakyk gi žmoniškai!
ONA. Įėjo į virtuvę ir... atėmė iš manęs pinigus... Sako, kad ji žinanti iš kur aš turiu tiek pinigų... Ir dar nemūsiškai keikdamosi... rėžė man į ausį... Ėė... (Rauda.)
LIUCIJA. Na, nurimk! Ką čia ašaros bepadės?
ONA. Ji sako, kad aš ir šiokia ir tokia... Ėė... Kaip tai galima, panele?.. Aš ir išpažintin vaikščioju ir poteriauju kasdien... Aš jai nedovanosiu!.. Kokią ji teisę turi taip piktažodžiauti? Aš jai terlę sudaužysiu!.. (Išbėga.)
LIUCIJA. Ona! Ona! Ach, atsiprašau, ponai. Aš turiu ją nuraminti. (Išeina.)
16
RIMVYDAS. Kas čia per komedijos, dėde?
LABUTIS. Komedijos! Kokios čia tau komedijos, vaikeli! Čia drama, liūdniausia drama, kurios mes čia tik atskirą, mažytį vaizdelį netikėtai pamatėme.
RIMVYDAS. Jeigu taip, tai labai liūdna, dėde. Ir tai visuomenės veikėjo, valstybės vyro šeimynoj!..
LABUTIS. Tai vis nuo raumenų, vaikeli. Tai vis vadinamasis sportas. Tik čia ne tą jaučio odos kamuolį spardo, o savo sielą, skriaudžiamą širdį... Taip, taip, vaikeli... Savo sielą, medžiaginės kultūros blizgučiais apdėtą...
RIMVYDAS. Dėdė mane gąsdini. Nejau ir panelė Liucija čia tokia pat?
LABUTIS. Ne, Arnai. Aš Liuciją visą laiką saugojau. Ji kaip gėlelė, kaip gražus žolynėlis, besiruošdama pražysti, dairosi saulės, šviesos... Mes ją pasiimsime iš čia, Arnai. Būtinai pasiimsime. Juk ji mano sesers dukrelė, našlaitėlė...
(Paskui Liuciją įeina Velička su Šereika.)
17
ŠEREIKA (linksmai). Ėė, gi čia svečių besama! Labuti, švogeri... (Sveikinasi su Labučiu.)
VELIČKA (priėjęs prie Rimvydo). Su kuo turiu garbės?
ŠEREIKA (žiūri į Rimvydą). A, ką aš matau! Ponas Rimvydas!
LABUTIS. Jis tartum iš dangaus pas mus...
ŠEREIKA. Tiek metų, tiek laiko! Na, sveikas, atsilankęs... (Kabinasi bučiuotis.) Petrai, tai mano kaimynas. Ėė, kaipgi. Iš užsienio parvyko. O čia mano geriausis prietelis, Velička Petras, departamento galva.
VELIČKA. Labai malonu. Iš universiteto?
ŠEREIKA (Veličkai). Jis jau,‘bra, vieną universitetą Rusijoj baigė. Dabar diplomatų akademijoj...
LIUCIJA. Gal būt į svečių kambarį? Prašau.
ŠEREIKA. Pala, Liucija! Mes čia su svečiais pasikieminėsime. Tu mums, Liucyte, parūpink visko, ko tik čia reikia.
LIUCIJA (išeidama). Kas čia tik bebus? Net gėda... (Išeina.)
ŠEREIKA. Taip sakant, atšvęsime rytojaus išvakares...
VELIČKA (piktai). Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
VELIČKA. Tu vis man tą prakeiktą knygą primeni!
ŠEREIKA. Ėė, kokią knygą?
VELIČKA. Ogi „Rytojaus išvakarės“, kurią mes vieną sykį čia beekzukuodami net ponui Labučiui baimės privarėme.
ŠEREIKA. A, atsiprašau. Aš nenoromis. (Rimvydui.) Čia mat pas mus atsirado tokia knyga, kurioj, žinai, tokių dalykų pritepliota, kad aja jai...
RIMVYDAS. Tiesa? Aš irgi, rodosi, skaičiau tas „Rytojaus išvakares“, bet nieko ten baisaus neradau. Anaiptol – toj knygoj autorius taip vaizdžiai piešia šių dienų gyvenimo dumblą ir gražiai vaizduoja skaistų rytojų, kurio tiek visa žmonija, tiek kiekviena tauta, tiek ir kiekvienas atskiras individas turėtų trokšti ir siekti...
VELIČKA. Žinome mes tą rytojų! Tamsta, matau, esi dar jaunas, neprityręs, tai ir kalbi taip.
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, ponas Rimvyde. Kai pagyvensi, tai pats pamatysi, kokie tie rašytojai akiplėšos. Prirašo tiesiog nebūtų dalykų. Skaitai ir stebiesi žmogus – tartum jie visa būtų matę ir girdėję... Kaip mane gyvą matai...
VELIČKA. Tai revoliucionieriai, buntovščikai!
RIMVYDAS (šypsosi). Iš tikrųjų?
VELIČKA. Žmonės be jokios etikos, be jokio susilaikymo! Jie žino tik griauti! Jiems nieko nėr šventa!
LABUTIS. Atsiprašau, gerbiamieji! Aš protestuoju prieš jūsų tokias kalbas!
VELIČKA. Jeigu mano būtų valia, aš jiems visiems užčiaupčiau burnas! Kaipgi. Imkime nors tą pačią mūsų tėvynę. Mes galvas už ją dedame, savo kraują liejame! Mes dieną ir naktį del jos dirbame, vargstame. Ir, žiūrėk, išlenda koks pasišiaušėlis ir terlioja tave laikraščiuose, drabsto purvais... O, visus juos už geležinių krotų, o tą „Rytojaus išvakarių“ autorių prie tačkos prirakinti!...
ŠEREIKA. Petrai, tu jau, ėė, perdaug... Juk yra rašytojų ir gerų. Pavyzdžiui, nors ir tas, kuris apie mus tokį gražų straipsnį tėškė. „Garbingi tėvynės sūnūs – Petras Velička ir Napoleonas Šereika... ir Napoleonas Šereika...“ Che, che... Ne juokai, bra...
VELIČKA. Tas tai taip, bet visi kiti, o ypač tas „Rytojaus išvakarių“ akiplėša... Jeigu mes sužinosime, kas jis...
RIMVYDAS. Aš galiu tamstai pasakyti.
LABUTIS. Arnai!
VELIČKA. Iš tikrųjų? Aš tamstai už tai nežinau ką duočiau. Jeigu tamstai būtų reikalinga protekcija, tai aš mielai tamstai ją suteikčiau. Tik bėdos, kad mes kolei kas dar nežinome, kas bus mūsų ministeris...
ŠEREIKA (Rimvydui). O, tamsta, jis pas mus daug gali. Jeigu tamsta tikrai žinai, kas tos knygos autorius, tai būtinai pasakyk.
RIMVYDAS. Aš.
ŠEREIKA. Ėė... Juokdarys tamsta... Taip ir sakytum, jeigu tikrai taip būtų...
RIMVYDAS. Aš, Arnas Rimvydas.
LABUTIS. Tiesa, tikra tiesa, mano ponai. Jis tos knygos autorius.
(Šereika ir Velička žiūri vienas į kitą.)
VELIČKA. Puiku! Labai puiku! Tuomet galiu tamstai pareikšti, kad mes nuo pirmos pažinties liksime priešai.
RIMVYDAS. Ką gi daryti? Aš sutinku.
(Tuo metu sučirška telefonas.)
ŠEREIKA. Telefonas!
VELIČKA. Palauk, aš pakalbėsiu. (Nueina į kabinetą.)
(Įbėga Šereikienė, o paskui ją įeina Liucija ir Ona. Pastaroji verkšlena.)
18
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA. Kas atsitiko?
ŠEREIKIENĖ. Tu tai mergai pinigus davinėsi!
ŠEREIKA. Liuba!.. Prie žmonių!.. Gėdinkis!..
ŠEREIKIENĖ. Mane visi supras ir pateisins... O tu... Tu tai melagei sekti mane, šnipinėti!...
ONA. Nedrįsk, ponia, taip vadinti, o tai nosį sumalsiu! Dievaži, sumalsiu!...
ŠEREIKIENĖ. Von iš mano namų! Kad tavo nė kvapo čia nebūtų!...
(Įbėga nukaitęs Velička ir kažką sako Šereikai rodydamas į Rimvydą.)
ONA (puola į kojas Rimvydui). Ponas ministeri!... Užstok skriaudžiamą mergaitę!... Kaip Dievas danguje, aš nieku nekalta...
VELIČKA (eina prie Rimvydo, Šereika paskui jį tupčioja). Jūsų ekscelencija!.. Leiskite pasveikinti...
ŠEREIKA. Mes, mat, ponas ministeri, truputį, ėė, išsigėrę... Taip sakant, pasistiprinome belaukdami naujo ministerio...
ONA (sau). Tai vis už šito patrioto darbelius visiems reikia kentėti... (Jam nematant pagraso kumščiu.)
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokias pareigas Rimvydas sutinka užimti trečiajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.