VELIČKA. Tu vis man tą prakeiktą knygą primeni!
ŠEREIKA. Ėė, kokią knygą?
VELIČKA. Ogi „Rytojaus išvakarės“, kurią mes vieną sykį čia beekzukuodami net ponui Labučiui baimės privarėme.
ŠEREIKA. A, atsiprašau. Aš nenoromis. (Rimvydui.) Čia mat pas mus atsirado tokia knyga, kurioj, žinai, tokių dalykų pritepliota, kad aja jai...
RIMVYDAS. Tiesa? Aš irgi, rodosi, skaičiau tas „Rytojaus išvakares“, bet nieko ten baisaus neradau. Anaiptol – toj knygoj autorius taip vaizdžiai piešia šių dienų gyvenimo dumblą ir gražiai vaizduoja skaistų rytojų, kurio tiek visa žmonija, tiek kiekviena tauta, tiek ir kiekvienas atskiras individas turėtų trokšti ir siekti...
VELIČKA. Žinome mes tą rytojų! Tamsta, matau, esi dar jaunas, neprityręs, tai ir kalbi taip.
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, ponas Rimvyde. Kai pagyvensi, tai pats pamatysi, kokie tie rašytojai akiplėšos. Prirašo tiesiog nebūtų dalykų. Skaitai ir stebiesi žmogus – tartum jie visa būtų matę ir girdėję... Kaip mane gyvą matai...
VELIČKA. Tai revoliucionieriai, buntovščikai!
RIMVYDAS (šypsosi). Iš tikrųjų?
VELIČKA. Žmonės be jokios etikos, be jokio susilaikymo! Jie žino tik griauti! Jiems nieko nėr šventa!
LABUTIS. Atsiprašau, gerbiamieji! Aš protestuoju prieš jūsų tokias kalbas!
VELIČKA. Jeigu mano būtų valia, aš jiems visiems užčiaupčiau burnas! Kaipgi. Imkime nors tą pačią mūsų tėvynę. Mes galvas už ją dedame, savo kraują liejame! Mes dieną ir naktį del jos dirbame, vargstame. Ir, žiūrėk, išlenda koks pasišiaušėlis ir terlioja tave laikraščiuose, drabsto purvais... O, visus juos už geležinių krotų, o tą „Rytojaus išvakarių“ autorių prie tačkos prirakinti!...
ŠEREIKA. Petrai, tu jau, ėė, perdaug... Juk yra rašytojų ir gerų. Pavyzdžiui, nors ir tas, kuris apie mus tokį gražų straipsnį tėškė. „Garbingi tėvynės sūnūs – Petras Velička ir Napoleonas Šereika... ir Napoleonas Šereika...“ Che, che... Ne juokai, bra...
VELIČKA. Tas tai taip, bet visi kiti, o ypač tas „Rytojaus išvakarių“ akiplėša... Jeigu mes sužinosime, kas jis...
RIMVYDAS. Aš galiu tamstai pasakyti.
LABUTIS. Arnai!
VELIČKA. Iš tikrųjų? Aš tamstai už tai nežinau ką duočiau. Jeigu tamstai būtų reikalinga protekcija, tai aš mielai tamstai ją suteikčiau. Tik bėdos, kad mes kolei kas dar nežinome, kas bus mūsų ministeris...
ŠEREIKA (Rimvydui). O, tamsta, jis pas mus daug gali. Jeigu tamsta tikrai žinai, kas tos knygos autorius, tai būtinai pasakyk.
RIMVYDAS. Aš.
ŠEREIKA. Ėė... Juokdarys tamsta... Taip ir sakytum, jeigu tikrai taip būtų...
RIMVYDAS. Aš, Arnas Rimvydas.
LABUTIS. Tiesa, tikra tiesa, mano ponai. Jis tos knygos autorius.
(Šereika ir Velička žiūri vienas į kitą.)
VELIČKA. Puiku! Labai puiku! Tuomet galiu tamstai pareikšti, kad mes nuo pirmos pažinties liksime priešai.
RIMVYDAS. Ką gi daryti? Aš sutinku.
(Tuo metu sučirška telefonas.)
ŠEREIKA. Telefonas!
VELIČKA. Palauk, aš pakalbėsiu. (Nueina į kabinetą.)
(Įbėga Šereikienė, o paskui ją įeina Liucija ir Ona. Pastaroji verkšlena.)
18
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA. Kas atsitiko?
ŠEREIKIENĖ. Tu tai mergai pinigus davinėsi!
ŠEREIKA. Liuba!.. Prie žmonių!.. Gėdinkis!..
ŠEREIKIENĖ. Mane visi supras ir pateisins... O tu... Tu tai melagei sekti mane, šnipinėti!...
ONA. Nedrįsk, ponia, taip vadinti, o tai nosį sumalsiu! Dievaži, sumalsiu!...
ŠEREIKIENĖ. Von iš mano namų! Kad tavo nė kvapo čia nebūtų!...
(Įbėga nukaitęs Velička ir kažką sako Šereikai rodydamas į Rimvydą.)
ONA (puola į kojas Rimvydui). Ponas ministeri!... Užstok skriaudžiamą mergaitę!... Kaip Dievas danguje, aš nieku nekalta...
VELIČKA (eina prie Rimvydo, Šereika paskui jį tupčioja). Jūsų ekscelencija!.. Leiskite pasveikinti...
ŠEREIKA. Mes, mat, ponas ministeri, truputį, ėė, išsigėrę... Taip sakant, pasistiprinome belaukdami naujo ministerio...
ONA (sau). Tai vis už šito patrioto darbelius visiems reikia kentėti... (Jam nematant pagraso kumščiu.)
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.