ŠEREIKA. Petrai, tu jau, ėė, perdaug... Juk yra rašytojų ir gerų. Pavyzdžiui, nors ir tas, kuris apie mus tokį gražų straipsnį tėškė. „Garbingi tėvynės sūnūs – Petras Velička ir Napoleonas Šereika... ir Napoleonas Šereika...“ Che, che... Ne juokai, bra...
VELIČKA. Tas tai taip, bet visi kiti, o ypač tas „Rytojaus išvakarių“ akiplėša... Jeigu mes sužinosime, kas jis...
RIMVYDAS. Aš galiu tamstai pasakyti.
LABUTIS. Arnai!
VELIČKA. Iš tikrųjų? Aš tamstai už tai nežinau ką duočiau. Jeigu tamstai būtų reikalinga protekcija, tai aš mielai tamstai ją suteikčiau. Tik bėdos, kad mes kolei kas dar nežinome, kas bus mūsų ministeris...
ŠEREIKA (Rimvydui). O, tamsta, jis pas mus daug gali. Jeigu tamsta tikrai žinai, kas tos knygos autorius, tai būtinai pasakyk.
RIMVYDAS. Aš.
ŠEREIKA. Ėė... Juokdarys tamsta... Taip ir sakytum, jeigu tikrai taip būtų...
RIMVYDAS. Aš, Arnas Rimvydas.
LABUTIS. Tiesa, tikra tiesa, mano ponai. Jis tos knygos autorius.
(Šereika ir Velička žiūri vienas į kitą.)
VELIČKA. Puiku! Labai puiku! Tuomet galiu tamstai pareikšti, kad mes nuo pirmos pažinties liksime priešai.
RIMVYDAS. Ką gi daryti? Aš sutinku.
(Tuo metu sučirška telefonas.)
ŠEREIKA. Telefonas!
VELIČKA. Palauk, aš pakalbėsiu. (Nueina į kabinetą.)
(Įbėga Šereikienė, o paskui ją įeina Liucija ir Ona. Pastaroji verkšlena.)
18
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA. Kas atsitiko?
ŠEREIKIENĖ. Tu tai mergai pinigus davinėsi!
ŠEREIKA. Liuba!.. Prie žmonių!.. Gėdinkis!..
ŠEREIKIENĖ. Mane visi supras ir pateisins... O tu... Tu tai melagei sekti mane, šnipinėti!...
ONA. Nedrįsk, ponia, taip vadinti, o tai nosį sumalsiu! Dievaži, sumalsiu!...
ŠEREIKIENĖ. Von iš mano namų! Kad tavo nė kvapo čia nebūtų!...
(Įbėga nukaitęs Velička ir kažką sako Šereikai rodydamas į Rimvydą.)
ONA (puola į kojas Rimvydui). Ponas ministeri!... Užstok skriaudžiamą mergaitę!... Kaip Dievas danguje, aš nieku nekalta...
VELIČKA (eina prie Rimvydo, Šereika paskui jį tupčioja). Jūsų ekscelencija!.. Leiskite pasveikinti...
ŠEREIKA. Mes, mat, ponas ministeri, truputį, ėė, išsigėrę... Taip sakant, pasistiprinome belaukdami naujo ministerio...
ONA (sau). Tai vis už šito patrioto darbelius visiems reikia kentėti... (Jam nematant pagraso kumščiu.)
Ketvirtas veiksmas
Svečių kambarys iš pirmo veiksmo. Vakaras. Kabančiame palubėj elektros sietyne įžiebta tik viena kita lemputė.
1
ŠEREIKA (apsirišęs galvą rankšluosčiu liūdnas vaikščioja po kambarį; pašiepiamai). Su gryna sąžine džiaugtis savo nuveiktais darbais!.. (Piktai.) Po velnių tokį džiaugsmą, kuris tau visą laiką primena sąžinę – ot ką aš pasakysiu! (Atsisėda ir, suėmęs rankomis galvą, linguoja.) Viena bėda, tai ne bėda, bet kai kelios bėdos ant tavęs susėda, tada tai imi suprasti gyvenimą... (Vaikščioja dejuodamas.)
(Įeina Ona.)
ONA. Ką čia ponas patamsėj dūlinėji! (Įžiebia daugiau šviesos.) Ar vis dar tebeskauda?
ŠEREIKA. O tu nori, kad imtų taip ir nustotų? Jeigu jau ėmė, bra, skaudėti, tai turi, kaip dera, perskaudėti. Veltui, bra, niekados neskauda. (Susiima galvą ir eina per kambarį.)
ONA. Rodosi ir garų nebuvo ir ponas šiandie nieko burnoj neturėjai. Ir atsirask tu man tam skauduliui...
ŠEREIKA (pašiepdamas). Garų nebuvo!
ONA. Dievaži, nebuvo.
ŠEREIKA. Įkištum nosį mūsų ministerijon, tai pamatytum ar yra garų, ar ne! Ten, bra, tokį laužą dabar sukūrė, kad aja jai! Nesuspėji žmogus ir čiaudyti... (Vėl eina dejuodamas.)
ONA. Jeigu nuo garų, tai ką čia daug kalbėti. Aš ponui pripiaustysiu ridiko, apdėsim galvą – ir bematant ištrauks. Ir man anandie taip buvo.
ŠEREIKA (treptelėjęs koja, piktai). Palik mane ramybėj su savo ridikais! Girdi?
ONA. Juk aš gera norėdama. Dievaži, gera.
ŠEREIKA. Man joki vaistai nepadės! Supranti?
ONA. Suprantu, suprantu, ponai. Kur nesuprasi.
(Girdėti skambutis.)
ŠEREIKA. Skambina. (Rodo į duris.)
ONA (išeidama). Eina ir eina kaip atlaiduosna.
ŠEREIKA. Jeigu nepažystamas, sakyk, kad manęs nėra namie.
ONA. Ir sugaruok tu man taip galvą... (Išeina.)
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.