Patriotai61-62 psl. · apie 5 min.
Ketvirtas veiksmas79% kūrinio
61 psl.

Svečių kambarys iš pirmo veiksmo. Vakaras. Kabančiame palubėj elektros sietyne įžiebta tik viena kita lemputė.

1

ŠEREIKA (apsirišęs galvą rankšluosčiu liūdnas vaikščioja po kambarį; pašiepiamai). Su gryna sąžine džiaugtis savo nuveiktais darbais!.. (Piktai.) Po velnių tokį džiaugsmą, kuris tau visą laiką primena sąžinę – ot ką aš pasakysiu! (Atsisėda ir, suėmęs rankomis galvą, linguoja.) Viena bėda, tai ne bėda, bet kai kelios bėdos ant tavęs susėda, tada tai imi suprasti gyvenimą... (Vaikščioja dejuodamas.)

(Įeina Ona.)

ONA. Ką čia ponas patamsėj dūlinėji! (Įžiebia daugiau šviesos.) Ar vis dar tebeskauda?

ŠEREIKA. O tu nori, kad imtų taip ir nustotų? Jeigu jau ėmė, bra, skaudėti, tai turi, kaip dera, perskaudėti. Veltui, bra, niekados neskauda. (Susiima galvą ir eina per kambarį.)

ONA. Rodosi ir garų nebuvo ir ponas šiandie nieko burnoj neturėjai. Ir atsirask tu man tam skauduliui...

ŠEREIKA (pašiepdamas). Garų nebuvo!

ONA. Dievaži, nebuvo.

ŠEREIKA. Įkištum nosį mūsų ministerijon, tai pamatytum ar yra garų, ar ne! Ten, bra, tokį laužą dabar sukūrė, kad aja jai! Nesuspėji žmogus ir čiaudyti... (Vėl eina dejuodamas.)

ONA. Jeigu nuo garų, tai ką čia daug kalbėti. Aš ponui pripiaustysiu ridiko, apdėsim galvą – ir bematant ištrauks. Ir man anandie taip buvo.

ŠEREIKA (treptelėjęs koja, piktai). Palik mane ramybėj su savo ridikais! Girdi?

ONA. Juk aš gera norėdama. Dievaži, gera.

ŠEREIKA. Man joki vaistai nepadės! Supranti?

ONA. Suprantu, suprantu, ponai. Kur nesuprasi.

(Girdėti skambutis.)

ŠEREIKA. Skambina. (Rodo į duris.)

ONA (išeidama). Eina ir eina kaip atlaiduosna.

ŠEREIKA. Jeigu nepažystamas, sakyk, kad manęs nėra namie.

ONA. Ir sugaruok tu man taip galvą... (Išeina.)

62 psl.

ŠEREIKA. Tfu, kokia kvaila... Nuo garų! O, jeigu nuo paprastų garų, tai aš bematant pasigydyčiau... Be jokio gydytojo...

ONA (sugrįžusi). Kcelencija.

ŠEREIKA (pašoksta). Ministeris?

ONA. Koks ten ministeris... Ne ministeris, o Velička...

ŠEREIKA. Tfu!

ONA. Rengiasi. Tuoj įeis.

ŠEREIKA (priėjęs prie durų). Tu, Petrai?

VELIČKA (įeidamas). Aš. Labas.

ŠEREIKA. Labas. Aš čia tavęs taip laukiu.

VELIČKA. Kas girdėti?

ŠEREIKA. Ėė... (Šnairuoja į Oną.) Ko tu čia žiopsai?

ONA. Tai kaip, ar pabandysi ponas ridiko? O, gal būt, spalgenų uogų ausysna?

ŠEREIKA. Na, kurių peibelių tu dabar čia prikibai? Marš!

ONA. Aš jam gera, o jis man marš! Kas aš, kareivis? Jeigu nenori, ponas, tai ir žinokis! (Išeina.)

ŠEREIKA. Žinai, blogi poperiai, Petrai.

VELIČKA. Bandei kalbėti su ministeriu?

ŠEREIKA. Dar ne, Petrai.

VELIČKA. Ne?!

ŠEREIKA. Kad aš, žinai, brol, ėė, nedrįstu. Nežinau, iš kurio galo pradėti.

VELIČKA. Tfu, kad tave kur! Nedrįstu! O kai paims už pakarpos, tuomet ašaras liesi?

ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, esi tikras, kad mum, ėė, gali būti karšta?

VELIČKA. O tu ką manai? Kai suriš tau rankas ir kojas, tada bus tau – nedrįstu!

ŠEREIKA. Ir reikėjo mum, Petrai, taip giliai bristi. Tiesiog nelabasis mus supančiojo.

VELIČKA. Ką?! O žemės ir ūkio karalijoj... Žinai kaip ten kalba? Sako: aš tau ežerus ir miškus, o tu man žemės... O mes – ką? Vieni juokai tik... Nusispiauti!...

ŠEREIKA. Taip tai taip, Petrai. Bet vis delto būtų buvę geriau, jeigu vieną kitą tūkstantėlį ir daugiau nė krust. Tuomet būtų šventas reikalas. Ir toji pati sąžinė, žinai, būtų buvusi visai rami ir jokios baimės. Kaip mane gyvą matai, Petrai, tu jau perdaug buvai įsidrąsinęs.

VELIČKA. Aš?!

ŠEREIKA. Nors ir tie netikrieji pinigai, kuriuos tu su tuo inžinierium... Ir reikėjo tau teptis... Iš tikrųjų, Petrai...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.