Patriotai62 psl. · apie 5 min.
Ketvirtas veiksmas79% kūrinio
62 psl.

ŠEREIKA. Tfu, kokia kvaila... Nuo garų! O, jeigu nuo paprastų garų, tai aš bematant pasigydyčiau... Be jokio gydytojo...

ONA (sugrįžusi). Kcelencija.

ŠEREIKA (pašoksta). Ministeris?

ONA. Koks ten ministeris... Ne ministeris, o Velička...

ŠEREIKA. Tfu!

ONA. Rengiasi. Tuoj įeis.

ŠEREIKA (priėjęs prie durų). Tu, Petrai?

VELIČKA (įeidamas). Aš. Labas.

ŠEREIKA. Labas. Aš čia tavęs taip laukiu.

VELIČKA. Kas girdėti?

ŠEREIKA. Ėė... (Šnairuoja į Oną.) Ko tu čia žiopsai?

ONA. Tai kaip, ar pabandysi ponas ridiko? O, gal būt, spalgenų uogų ausysna?

ŠEREIKA. Na, kurių peibelių tu dabar čia prikibai? Marš!

ONA. Aš jam gera, o jis man marš! Kas aš, kareivis? Jeigu nenori, ponas, tai ir žinokis! (Išeina.)

ŠEREIKA. Žinai, blogi poperiai, Petrai.

VELIČKA. Bandei kalbėti su ministeriu?

ŠEREIKA. Dar ne, Petrai.

VELIČKA. Ne?!

ŠEREIKA. Kad aš, žinai, brol, ėė, nedrįstu. Nežinau, iš kurio galo pradėti.

VELIČKA. Tfu, kad tave kur! Nedrįstu! O kai paims už pakarpos, tuomet ašaras liesi?

ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, esi tikras, kad mum, ėė, gali būti karšta?

VELIČKA. O tu ką manai? Kai suriš tau rankas ir kojas, tada bus tau – nedrįstu!

ŠEREIKA. Ir reikėjo mum, Petrai, taip giliai bristi. Tiesiog nelabasis mus supančiojo.

VELIČKA. Ką?! O žemės ir ūkio karalijoj... Žinai kaip ten kalba? Sako: aš tau ežerus ir miškus, o tu man žemės... O mes – ką? Vieni juokai tik... Nusispiauti!...

ŠEREIKA. Taip tai taip, Petrai. Bet vis delto būtų buvę geriau, jeigu vieną kitą tūkstantėlį ir daugiau nė krust. Tuomet būtų šventas reikalas. Ir toji pati sąžinė, žinai, būtų buvusi visai rami ir jokios baimės. Kaip mane gyvą matai, Petrai, tu jau perdaug buvai įsidrąsinęs.

VELIČKA. Aš?!

ŠEREIKA. Nors ir tie netikrieji pinigai, kuriuos tu su tuo inžinierium... Ir reikėjo tau teptis... Iš tikrųjų, Petrai...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.