Svečių kambarys iš pirmo veiksmo. Vakaras. Kabančiame palubėj elektros sietyne įžiebta tik viena kita lemputė.
1
ŠEREIKA (apsirišęs galvą rankšluosčiu liūdnas vaikščioja po kambarį; pašiepiamai). Su gryna sąžine džiaugtis savo nuveiktais darbais!.. (Piktai.) Po velnių tokį džiaugsmą, kuris tau visą laiką primena sąžinę – ot ką aš pasakysiu! (Atsisėda ir, suėmęs rankomis galvą, linguoja.) Viena bėda, tai ne bėda, bet kai kelios bėdos ant tavęs susėda, tada tai imi suprasti gyvenimą... (Vaikščioja dejuodamas.)
(Įeina Ona.)
ONA. Ką čia ponas patamsėj dūlinėji! (Įžiebia daugiau šviesos.) Ar vis dar tebeskauda?
ŠEREIKA. O tu nori, kad imtų taip ir nustotų? Jeigu jau ėmė, bra, skaudėti, tai turi, kaip dera, perskaudėti. Veltui, bra, niekados neskauda. (Susiima galvą ir eina per kambarį.)
ONA. Rodosi ir garų nebuvo ir ponas šiandie nieko burnoj neturėjai. Ir atsirask tu man tam skauduliui...
ŠEREIKA (pašiepdamas). Garų nebuvo!
ONA. Dievaži, nebuvo.
ŠEREIKA. Įkištum nosį mūsų ministerijon, tai pamatytum ar yra garų, ar ne! Ten, bra, tokį laužą dabar sukūrė, kad aja jai! Nesuspėji žmogus ir čiaudyti... (Vėl eina dejuodamas.)
ONA. Jeigu nuo garų, tai ką čia daug kalbėti. Aš ponui pripiaustysiu ridiko, apdėsim galvą – ir bematant ištrauks. Ir man anandie taip buvo.
ŠEREIKA (treptelėjęs koja, piktai). Palik mane ramybėj su savo ridikais! Girdi?
ONA. Juk aš gera norėdama. Dievaži, gera.
ŠEREIKA. Man joki vaistai nepadės! Supranti?
ONA. Suprantu, suprantu, ponai. Kur nesuprasi.
(Girdėti skambutis.)
ŠEREIKA. Skambina. (Rodo į duris.)
ONA (išeidama). Eina ir eina kaip atlaiduosna.
ŠEREIKA. Jeigu nepažystamas, sakyk, kad manęs nėra namie.
ONA. Ir sugaruok tu man taip galvą... (Išeina.)
ŠEREIKA. Tfu, kokia kvaila... Nuo garų! O, jeigu nuo paprastų garų, tai aš bematant pasigydyčiau... Be jokio gydytojo...
ONA (sugrįžusi). Kcelencija.
ŠEREIKA (pašoksta). Ministeris?
ONA. Koks ten ministeris... Ne ministeris, o Velička...
ŠEREIKA. Tfu!
ONA. Rengiasi. Tuoj įeis.
ŠEREIKA (priėjęs prie durų). Tu, Petrai?
VELIČKA (įeidamas). Aš. Labas.
ŠEREIKA. Labas. Aš čia tavęs taip laukiu.
VELIČKA. Kas girdėti?
ŠEREIKA. Ėė... (Šnairuoja į Oną.) Ko tu čia žiopsai?
ONA. Tai kaip, ar pabandysi ponas ridiko? O, gal būt, spalgenų uogų ausysna?
ŠEREIKA. Na, kurių peibelių tu dabar čia prikibai? Marš!
ONA. Aš jam gera, o jis man marš! Kas aš, kareivis? Jeigu nenori, ponas, tai ir žinokis! (Išeina.)
ŠEREIKA. Žinai, blogi poperiai, Petrai.
VELIČKA. Bandei kalbėti su ministeriu?
ŠEREIKA. Dar ne, Petrai.
VELIČKA. Ne?!
ŠEREIKA. Kad aš, žinai, brol, ėė, nedrįstu. Nežinau, iš kurio galo pradėti.
VELIČKA. Tfu, kad tave kur! Nedrįstu! O kai paims už pakarpos, tuomet ašaras liesi?
ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, esi tikras, kad mum, ėė, gali būti karšta?
VELIČKA. O tu ką manai? Kai suriš tau rankas ir kojas, tada bus tau – nedrįstu!
ŠEREIKA. Ir reikėjo mum, Petrai, taip giliai bristi. Tiesiog nelabasis mus supančiojo.
VELIČKA. Ką?! O žemės ir ūkio karalijoj... Žinai kaip ten kalba? Sako: aš tau ežerus ir miškus, o tu man žemės... O mes – ką? Vieni juokai tik... Nusispiauti!...
ŠEREIKA. Taip tai taip, Petrai. Bet vis delto būtų buvę geriau, jeigu vieną kitą tūkstantėlį ir daugiau nė krust. Tuomet būtų šventas reikalas. Ir toji pati sąžinė, žinai, būtų buvusi visai rami ir jokios baimės. Kaip mane gyvą matai, Petrai, tu jau perdaug buvai įsidrąsinęs.
VELIČKA. Aš?!
ŠEREIKA. Nors ir tie netikrieji pinigai, kuriuos tu su tuo inžinierium... Ir reikėjo tau teptis... Iš tikrųjų, Petrai...
VELIČKA. Fu fu fu! O tu neėmei? (Piktas vaikščioja.)
ŠEREIKA. Na, kad tu, Petrai, davei man. Ir kokia iš jų nauda? Aš beveik nė truputėlio jais nepasinaudojau. Kaip mane gyvą matai, Petrai. O ant širdies vis delto, žinai, guli kaip koks akmuo...
VELIČKA. Akmuo, akmuo! (Sau.) Gerklėn tau akmenį jeigu tu toks...
ŠEREIKA. Na, o visi kiti dalykai... (Susiima galvą.) Aja jai... (Vaikščioja vaitodamas.)
VELIČKA. Velniams tu dabar tą savo vištos galvą aptūlojai rizais?
ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – velniams? Man diegia. Čia ir čia. (Parodo.) Ot, rodsi, ims ir skils pusiau. Tai aš, žinai, paėmiau ir suveržiau ją rankšluosčiu. – Ar ministerijoj, Petrai, nieko nauja negirdėjai?
VELIČKA. Mes kabame kaip ant siūlo.
ŠEREIKA (susiima galvą ir eina). Oi, oi!
VELIČKA. Girdi, ką aš pasakiau? Mes kabame kaip ant siūlo!
ŠEREIKA. Girdžiu, girdžiu. Kur negirdėsiu. (Vaikščioja.) Kaip ant siūlo... Ant ploniausio plaukelio...
VELIČKA. Tai ką, tu nieko nemanai daryti, kaip vien tik dūlinėti taip po kambarį ir vaitoti?
ŠEREIKA. Tai ką gi, Petrai, man daugiau daryti? A?
VELIČKA. Tfu! Niekados nesitikėjau, kad tu toks didelis boba! Tau tik sijoną užmauti ir pasodinti prie pečiaus košės virti.
ŠEREIKA (beveik verkšlendamas). Ir kam tu mane, Petrai, įvėlei, ėė, tuosna savo reikaluosna!...
VELIČKA. Aš įvėliau?!
ŠEREIKA. Na, jeigu dabar, neduok Dieve, viskas išeis aikštėn... Ach... Kaipgi tuomet, ėė, reiks pakelti akis į žmogų...
VELIČKA. Aš tave įvėliau?! Jeigu tu taip su manim kalbi, tuomet reikalas trumpas. Tu manai, kad man dabar labai reikalinga tavo ministerija? (Kažką išsiima iš kišenės.) Čia kas? Matai?
ŠEREIKA. Užsienio pasas?
VELIČKA. Taip – užsienio pasas, su kuriuo aš galiu tiesiai stotin – ir žinokis sau vienas su savo Lietuva ir kitais galais! Pažiūrėsime tuomet, kaip tu vicedirektoriausi...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.