Patriotai63 psl. · apie 5 min.
Ketvirtas veiksmas81% kūrinio
63 psl.

VELIČKA. Fu fu fu! O tu neėmei? (Piktas vaikščioja.)

ŠEREIKA. Na, kad tu, Petrai, davei man. Ir kokia iš jų nauda? Aš beveik nė truputėlio jais nepasinaudojau. Kaip mane gyvą matai, Petrai. O ant širdies vis delto, žinai, guli kaip koks akmuo...

VELIČKA. Akmuo, akmuo! (Sau.) Gerklėn tau akmenį jeigu tu toks...

ŠEREIKA. Na, o visi kiti dalykai... (Susiima galvą.) Aja jai... (Vaikščioja vaitodamas.)

VELIČKA. Velniams tu dabar tą savo vištos galvą aptūlojai rizais?

ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – velniams? Man diegia. Čia ir čia. (Parodo.) Ot, rodsi, ims ir skils pusiau. Tai aš, žinai, paėmiau ir suveržiau ją rankšluosčiu. – Ar ministerijoj, Petrai, nieko nauja negirdėjai?

VELIČKA. Mes kabame kaip ant siūlo.

ŠEREIKA (susiima galvą ir eina). Oi, oi!

VELIČKA. Girdi, ką aš pasakiau? Mes kabame kaip ant siūlo!

ŠEREIKA. Girdžiu, girdžiu. Kur negirdėsiu. (Vaikščioja.) Kaip ant siūlo... Ant ploniausio plaukelio...

VELIČKA. Tai ką, tu nieko nemanai daryti, kaip vien tik dūlinėti taip po kambarį ir vaitoti?

ŠEREIKA. Tai ką gi, Petrai, man daugiau daryti? A?

VELIČKA. Tfu! Niekados nesitikėjau, kad tu toks didelis boba! Tau tik sijoną užmauti ir pasodinti prie pečiaus košės virti.

ŠEREIKA (beveik verkšlendamas). Ir kam tu mane, Petrai, įvėlei, ėė, tuosna savo reikaluosna!...

VELIČKA. Aš įvėliau?!

ŠEREIKA. Na, jeigu dabar, neduok Dieve, viskas išeis aikštėn... Ach... Kaipgi tuomet, ėė, reiks pakelti akis į žmogų...

VELIČKA. Aš tave įvėliau?! Jeigu tu taip su manim kalbi, tuomet reikalas trumpas. Tu manai, kad man dabar labai reikalinga tavo ministerija? (Kažką išsiima iš kišenės.) Čia kas? Matai?

ŠEREIKA. Užsienio pasas?

VELIČKA. Taip – užsienio pasas, su kuriuo aš galiu tiesiai stotin – ir žinokis sau vienas su savo Lietuva ir kitais galais! Pažiūrėsime tuomet, kaip tu vicedirektoriausi...

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.