ŠEREIKA. Tfu, kokia kvaila... Nuo garų! O, jeigu nuo paprastų garų, tai aš bematant pasigydyčiau... Be jokio gydytojo...
ONA (sugrįžusi). Kcelencija.
ŠEREIKA (pašoksta). Ministeris?
ONA. Koks ten ministeris... Ne ministeris, o Velička...
ŠEREIKA. Tfu!
ONA. Rengiasi. Tuoj įeis.
ŠEREIKA (priėjęs prie durų). Tu, Petrai?
VELIČKA (įeidamas). Aš. Labas.
ŠEREIKA. Labas. Aš čia tavęs taip laukiu.
VELIČKA. Kas girdėti?
ŠEREIKA. Ėė... (Šnairuoja į Oną.) Ko tu čia žiopsai?
ONA. Tai kaip, ar pabandysi ponas ridiko? O, gal būt, spalgenų uogų ausysna?
ŠEREIKA. Na, kurių peibelių tu dabar čia prikibai? Marš!
ONA. Aš jam gera, o jis man marš! Kas aš, kareivis? Jeigu nenori, ponas, tai ir žinokis! (Išeina.)
ŠEREIKA. Žinai, blogi poperiai, Petrai.
VELIČKA. Bandei kalbėti su ministeriu?
ŠEREIKA. Dar ne, Petrai.
VELIČKA. Ne?!
ŠEREIKA. Kad aš, žinai, brol, ėė, nedrįstu. Nežinau, iš kurio galo pradėti.
VELIČKA. Tfu, kad tave kur! Nedrįstu! O kai paims už pakarpos, tuomet ašaras liesi?
ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, esi tikras, kad mum, ėė, gali būti karšta?
VELIČKA. O tu ką manai? Kai suriš tau rankas ir kojas, tada bus tau – nedrįstu!
ŠEREIKA. Ir reikėjo mum, Petrai, taip giliai bristi. Tiesiog nelabasis mus supančiojo.
VELIČKA. Ką?! O žemės ir ūkio karalijoj... Žinai kaip ten kalba? Sako: aš tau ežerus ir miškus, o tu man žemės... O mes – ką? Vieni juokai tik... Nusispiauti!...
ŠEREIKA. Taip tai taip, Petrai. Bet vis delto būtų buvę geriau, jeigu vieną kitą tūkstantėlį ir daugiau nė krust. Tuomet būtų šventas reikalas. Ir toji pati sąžinė, žinai, būtų buvusi visai rami ir jokios baimės. Kaip mane gyvą matai, Petrai, tu jau perdaug buvai įsidrąsinęs.
VELIČKA. Aš?!
ŠEREIKA. Nors ir tie netikrieji pinigai, kuriuos tu su tuo inžinierium... Ir reikėjo tau teptis... Iš tikrųjų, Petrai...
VELIČKA. Fu fu fu! O tu neėmei? (Piktas vaikščioja.)
ŠEREIKA. Na, kad tu, Petrai, davei man. Ir kokia iš jų nauda? Aš beveik nė truputėlio jais nepasinaudojau. Kaip mane gyvą matai, Petrai. O ant širdies vis delto, žinai, guli kaip koks akmuo...
VELIČKA. Akmuo, akmuo! (Sau.) Gerklėn tau akmenį jeigu tu toks...
ŠEREIKA. Na, o visi kiti dalykai... (Susiima galvą.) Aja jai... (Vaikščioja vaitodamas.)
VELIČKA. Velniams tu dabar tą savo vištos galvą aptūlojai rizais?
ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – velniams? Man diegia. Čia ir čia. (Parodo.) Ot, rodsi, ims ir skils pusiau. Tai aš, žinai, paėmiau ir suveržiau ją rankšluosčiu. – Ar ministerijoj, Petrai, nieko nauja negirdėjai?
VELIČKA. Mes kabame kaip ant siūlo.
ŠEREIKA (susiima galvą ir eina). Oi, oi!
VELIČKA. Girdi, ką aš pasakiau? Mes kabame kaip ant siūlo!
ŠEREIKA. Girdžiu, girdžiu. Kur negirdėsiu. (Vaikščioja.) Kaip ant siūlo... Ant ploniausio plaukelio...
VELIČKA. Tai ką, tu nieko nemanai daryti, kaip vien tik dūlinėti taip po kambarį ir vaitoti?
ŠEREIKA. Tai ką gi, Petrai, man daugiau daryti? A?
VELIČKA. Tfu! Niekados nesitikėjau, kad tu toks didelis boba! Tau tik sijoną užmauti ir pasodinti prie pečiaus košės virti.
ŠEREIKA (beveik verkšlendamas). Ir kam tu mane, Petrai, įvėlei, ėė, tuosna savo reikaluosna!...
VELIČKA. Aš įvėliau?!
ŠEREIKA. Na, jeigu dabar, neduok Dieve, viskas išeis aikštėn... Ach... Kaipgi tuomet, ėė, reiks pakelti akis į žmogų...
VELIČKA. Aš tave įvėliau?! Jeigu tu taip su manim kalbi, tuomet reikalas trumpas. Tu manai, kad man dabar labai reikalinga tavo ministerija? (Kažką išsiima iš kišenės.) Čia kas? Matai?
ŠEREIKA. Užsienio pasas?
VELIČKA. Taip – užsienio pasas, su kuriuo aš galiu tiesiai stotin – ir žinokis sau vienas su savo Lietuva ir kitais galais! Pažiūrėsime tuomet, kaip tu vicedirektoriausi...
ŠEREIKA (sukrutęs). Petrai, drauge... Kaipgi tu mane vieną tokioj nelaimėj?... Tu juokiesi... Kąip mane gyvą matai, tu taip nepadarysi...
VELIČKA. Hm, nepadarysiu! Aš ir ne taip dar galiu padaryti. Juk garbė ir gyvybė tik laisvam brangios. Jeigu aš būčiau buvęs kvailas, tai ir iš Rusijos nebūtų mano kojos išnešusios man sveikos galvos. Jeigu tu čia nieko kita nemokėsi padaryti, tai vaikščiok sau sveikas po kambarį ir vaitok, kaip sena boba, kol tave paprašys svečiuosna pas poną prokurorą...
ŠEREIKA (staiga sėdasi, tartum jam būtų kas kojas pakirtęs). Prokurorą?!
VELIČKA (šaltai juokdamasis). O ką tu manai? Čia, bra, ne tuo kvepia! Jeigu tu būsi boba, paliuosavimu iš vietos nepasitenkins. Taip, taip, mano mielas. Aš tokiuose dalykuose ne sykį buvau peštas ir keptas. O nupeštam ir iškeptam, žinai, skraidyti jau nebepatogu. Cha cha... Kvailas aš būčiau leisti save čirškinti...
ŠEREIKA. Tu man, Petrai, iki šiol buvai, kaip tėvas, tat neapleisk ir dabar. Juk taip draugavome, giminiavomės... Tartum tikri broliai...
VELIČKA. Kad aš dabar pats jau nebežinau. Ėmiau abejoti tavim. Jeigu tu būtum vyras, tai būtų kitas reikalas... Juk šiaip ar taip kalbėtumėm, o savas kailis vis delto kiekvienam brangesnis...
ŠEREIKA. Ką tik tu man liepsi, Petrai, aš viską šventai darysiu. Tik tu jau, susimildamas, ėė, neapleisk manęs tokią valandą. Juk tai, pagaliau, Petrai, net, ėė, nekrikščioniška būtų iš tavo pusės...
VELIČKA. Todel aš tau ir kalbu, kad nenoriu tavęs palikti. Tu, bra, nemanyk, kad aš jau toks be širdies ir be doros.
ŠEREIKA. Argi aš ką pasakiau, Petrai? Apsaugok mane Dieve!
VELIČKA. Ar gerai išžiūrėjai savo stalčius? Kad neliktų kokio nereikalingo popergalio, galinčio mesti ant mūsų šešėlį.
ŠEREIKA. Rodosi, viską išžiūrėjau. O kaip, Petrai, su tuo vekseliu? (Rodo išėmęs.)
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.