ŠEREIKA (sukrutęs). Petrai, drauge... Kaipgi tu mane vieną tokioj nelaimėj?... Tu juokiesi... Kąip mane gyvą matai, tu taip nepadarysi...
VELIČKA. Hm, nepadarysiu! Aš ir ne taip dar galiu padaryti. Juk garbė ir gyvybė tik laisvam brangios. Jeigu aš būčiau buvęs kvailas, tai ir iš Rusijos nebūtų mano kojos išnešusios man sveikos galvos. Jeigu tu čia nieko kita nemokėsi padaryti, tai vaikščiok sau sveikas po kambarį ir vaitok, kaip sena boba, kol tave paprašys svečiuosna pas poną prokurorą...
ŠEREIKA (staiga sėdasi, tartum jam būtų kas kojas pakirtęs). Prokurorą?!
VELIČKA (šaltai juokdamasis). O ką tu manai? Čia, bra, ne tuo kvepia! Jeigu tu būsi boba, paliuosavimu iš vietos nepasitenkins. Taip, taip, mano mielas. Aš tokiuose dalykuose ne sykį buvau peštas ir keptas. O nupeštam ir iškeptam, žinai, skraidyti jau nebepatogu. Cha cha... Kvailas aš būčiau leisti save čirškinti...
ŠEREIKA. Tu man, Petrai, iki šiol buvai, kaip tėvas, tat neapleisk ir dabar. Juk taip draugavome, giminiavomės... Tartum tikri broliai...
VELIČKA. Kad aš dabar pats jau nebežinau. Ėmiau abejoti tavim. Jeigu tu būtum vyras, tai būtų kitas reikalas... Juk šiaip ar taip kalbėtumėm, o savas kailis vis delto kiekvienam brangesnis...
ŠEREIKA. Ką tik tu man liepsi, Petrai, aš viską šventai darysiu. Tik tu jau, susimildamas, ėė, neapleisk manęs tokią valandą. Juk tai, pagaliau, Petrai, net, ėė, nekrikščioniška būtų iš tavo pusės...
VELIČKA. Todel aš tau ir kalbu, kad nenoriu tavęs palikti. Tu, bra, nemanyk, kad aš jau toks be širdies ir be doros.
ŠEREIKA. Argi aš ką pasakiau, Petrai? Apsaugok mane Dieve!
VELIČKA. Ar gerai išžiūrėjai savo stalčius? Kad neliktų kokio nereikalingo popergalio, galinčio mesti ant mūsų šešėlį.
ŠEREIKA. Rodosi, viską išžiūrėjau. O kaip, Petrai, su tuo vekseliu? (Rodo išėmęs.)
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.