VELIČKA. Fu fu fu! O tu neėmei? (Piktas vaikščioja.)
ŠEREIKA. Na, kad tu, Petrai, davei man. Ir kokia iš jų nauda? Aš beveik nė truputėlio jais nepasinaudojau. Kaip mane gyvą matai, Petrai. O ant širdies vis delto, žinai, guli kaip koks akmuo...
VELIČKA. Akmuo, akmuo! (Sau.) Gerklėn tau akmenį jeigu tu toks...
ŠEREIKA. Na, o visi kiti dalykai... (Susiima galvą.) Aja jai... (Vaikščioja vaitodamas.)
VELIČKA. Velniams tu dabar tą savo vištos galvą aptūlojai rizais?
ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – velniams? Man diegia. Čia ir čia. (Parodo.) Ot, rodsi, ims ir skils pusiau. Tai aš, žinai, paėmiau ir suveržiau ją rankšluosčiu. – Ar ministerijoj, Petrai, nieko nauja negirdėjai?
VELIČKA. Mes kabame kaip ant siūlo.
ŠEREIKA (susiima galvą ir eina). Oi, oi!
VELIČKA. Girdi, ką aš pasakiau? Mes kabame kaip ant siūlo!
ŠEREIKA. Girdžiu, girdžiu. Kur negirdėsiu. (Vaikščioja.) Kaip ant siūlo... Ant ploniausio plaukelio...
VELIČKA. Tai ką, tu nieko nemanai daryti, kaip vien tik dūlinėti taip po kambarį ir vaitoti?
ŠEREIKA. Tai ką gi, Petrai, man daugiau daryti? A?
VELIČKA. Tfu! Niekados nesitikėjau, kad tu toks didelis boba! Tau tik sijoną užmauti ir pasodinti prie pečiaus košės virti.
ŠEREIKA (beveik verkšlendamas). Ir kam tu mane, Petrai, įvėlei, ėė, tuosna savo reikaluosna!...
VELIČKA. Aš įvėliau?!
ŠEREIKA. Na, jeigu dabar, neduok Dieve, viskas išeis aikštėn... Ach... Kaipgi tuomet, ėė, reiks pakelti akis į žmogų...
VELIČKA. Aš tave įvėliau?! Jeigu tu taip su manim kalbi, tuomet reikalas trumpas. Tu manai, kad man dabar labai reikalinga tavo ministerija? (Kažką išsiima iš kišenės.) Čia kas? Matai?
ŠEREIKA. Užsienio pasas?
VELIČKA. Taip – užsienio pasas, su kuriuo aš galiu tiesiai stotin – ir žinokis sau vienas su savo Lietuva ir kitais galais! Pažiūrėsime tuomet, kaip tu vicedirektoriausi...
ŠEREIKA (sukrutęs). Petrai, drauge... Kaipgi tu mane vieną tokioj nelaimėj?... Tu juokiesi... Kąip mane gyvą matai, tu taip nepadarysi...
VELIČKA. Hm, nepadarysiu! Aš ir ne taip dar galiu padaryti. Juk garbė ir gyvybė tik laisvam brangios. Jeigu aš būčiau buvęs kvailas, tai ir iš Rusijos nebūtų mano kojos išnešusios man sveikos galvos. Jeigu tu čia nieko kita nemokėsi padaryti, tai vaikščiok sau sveikas po kambarį ir vaitok, kaip sena boba, kol tave paprašys svečiuosna pas poną prokurorą...
ŠEREIKA (staiga sėdasi, tartum jam būtų kas kojas pakirtęs). Prokurorą?!
VELIČKA (šaltai juokdamasis). O ką tu manai? Čia, bra, ne tuo kvepia! Jeigu tu būsi boba, paliuosavimu iš vietos nepasitenkins. Taip, taip, mano mielas. Aš tokiuose dalykuose ne sykį buvau peštas ir keptas. O nupeštam ir iškeptam, žinai, skraidyti jau nebepatogu. Cha cha... Kvailas aš būčiau leisti save čirškinti...
ŠEREIKA. Tu man, Petrai, iki šiol buvai, kaip tėvas, tat neapleisk ir dabar. Juk taip draugavome, giminiavomės... Tartum tikri broliai...
VELIČKA. Kad aš dabar pats jau nebežinau. Ėmiau abejoti tavim. Jeigu tu būtum vyras, tai būtų kitas reikalas... Juk šiaip ar taip kalbėtumėm, o savas kailis vis delto kiekvienam brangesnis...
ŠEREIKA. Ką tik tu man liepsi, Petrai, aš viską šventai darysiu. Tik tu jau, susimildamas, ėė, neapleisk manęs tokią valandą. Juk tai, pagaliau, Petrai, net, ėė, nekrikščioniška būtų iš tavo pusės...
VELIČKA. Todel aš tau ir kalbu, kad nenoriu tavęs palikti. Tu, bra, nemanyk, kad aš jau toks be širdies ir be doros.
ŠEREIKA. Argi aš ką pasakiau, Petrai? Apsaugok mane Dieve!
VELIČKA. Ar gerai išžiūrėjai savo stalčius? Kad neliktų kokio nereikalingo popergalio, galinčio mesti ant mūsų šešėlį.
ŠEREIKA. Rodosi, viską išžiūrėjau. O kaip, Petrai, su tuo vekseliu? (Rodo išėmęs.)
VELIČKA. A, šitas. Šitą duok man. Aš sulig juo dar gausiu kas priklauso.
ŠEREIKA. Žinai, Petrai, bala jo nematė...
VELIČKA. Ką tu. Juk jau vistiek – kas padaryta, tas padaryta. O čia kaip kišenėj. Gal būt paskutinė valanda.
ŠEREIKA. Kaip žinai, Petrai. Bet aš vis delto nepatarčiau.
VELIČKA. Duokš, duokš! (Paima iš jo rankų vekselio blanką.)
ŠEREIKA. Tik nepamesk, Petrai. O tai dar kas nors ras...
VELIČKA. Nesirūpink. – Na, o pinigus tu kur laikai? Namie?
ŠEREIKA. Ogi šit. (Iš kažkur ištraukia pundelį.)
VELIČKA. Hė... Tu, bra, ne kvailas. Su savim geriausiai.
ŠEREIKA. Che che... Kaipgi. Pinigą, ėė, reik suspaudus laikyti, o tai jis tau ims ir išslys iš rankų. O be pinigo, žinai, liūdna šioj mūsų ašarų pakalnėj...
VELIČKA. Che che... Geras pundelis. (Siekia imti.) Duokš man pakiloti!
ŠEREIKA (atitraukia nuo jo pundelį). Ėė... Juokdarys tu, Petrai... Pinigą, žinai, tik uždirbti sunku, o nešioti ir išleisti, ėė, žinai, nieko lengvesnio nėra pasauly...
VELIČKA. O juk, tavo paties žodžiais, jeigu ne aš, tai nebūtum taip lengvai uždirbęs.
ŠEREIKA. Ach, viskas būtų gerai, Petrai, kad tik Dievas padėtų dabar ramiai viską pergyventi.
VELIČKA, Stengsimės.
ŠEREIKA. Ir kam tu man priminei tą nelemtą prokurorą! Net kraujas stingsta, kai pamanau... Ach, tu Dieve teisingasis... Ir už ką čia, rodosi, bausti? Nei apvogėme nieko, nei užmušėme. Jeigu kam gera padarai, tai ir jis tau geru atsilygina – ir tiek... Juk kiekvienas už patarnavimą ima – vienas mažiau, kitas daugiau. Kam kaip Dievas padeda. Nejau tu, Petrai manai, kad mus galėtų, ėė, prokuroras, taip sakant, pakviesti pas save?
VELIČKA. Sakau, jeigu būsi vyras, viskas bus gerai. Juk tu mūsų naujam ministeriui kaip ir giminė. Jis Labučiui giminė, o Labutis tavo švogeris.
ŠEREIKA (pralinksmėjęs). Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.