Patriotai61-66 psl. · apie 10 min.
Ketvirtas veiksmas85% kūrinio
61 psl.

Svečių kambarys iš pirmo veiksmo. Vakaras. Kabančiame palubėj elektros sietyne įžiebta tik viena kita lemputė.

1

ŠEREIKA (apsirišęs galvą rankšluosčiu liūdnas vaikščioja po kambarį; pašiepiamai). Su gryna sąžine džiaugtis savo nuveiktais darbais!.. (Piktai.) Po velnių tokį džiaugsmą, kuris tau visą laiką primena sąžinę – ot ką aš pasakysiu! (Atsisėda ir, suėmęs rankomis galvą, linguoja.) Viena bėda, tai ne bėda, bet kai kelios bėdos ant tavęs susėda, tada tai imi suprasti gyvenimą... (Vaikščioja dejuodamas.)

(Įeina Ona.)

ONA. Ką čia ponas patamsėj dūlinėji! (Įžiebia daugiau šviesos.) Ar vis dar tebeskauda?

ŠEREIKA. O tu nori, kad imtų taip ir nustotų? Jeigu jau ėmė, bra, skaudėti, tai turi, kaip dera, perskaudėti. Veltui, bra, niekados neskauda. (Susiima galvą ir eina per kambarį.)

ONA. Rodosi ir garų nebuvo ir ponas šiandie nieko burnoj neturėjai. Ir atsirask tu man tam skauduliui...

ŠEREIKA (pašiepdamas). Garų nebuvo!

ONA. Dievaži, nebuvo.

ŠEREIKA. Įkištum nosį mūsų ministerijon, tai pamatytum ar yra garų, ar ne! Ten, bra, tokį laužą dabar sukūrė, kad aja jai! Nesuspėji žmogus ir čiaudyti... (Vėl eina dejuodamas.)

ONA. Jeigu nuo garų, tai ką čia daug kalbėti. Aš ponui pripiaustysiu ridiko, apdėsim galvą – ir bematant ištrauks. Ir man anandie taip buvo.

ŠEREIKA (treptelėjęs koja, piktai). Palik mane ramybėj su savo ridikais! Girdi?

ONA. Juk aš gera norėdama. Dievaži, gera.

ŠEREIKA. Man joki vaistai nepadės! Supranti?

ONA. Suprantu, suprantu, ponai. Kur nesuprasi.

(Girdėti skambutis.)

ŠEREIKA. Skambina. (Rodo į duris.)

ONA (išeidama). Eina ir eina kaip atlaiduosna.

ŠEREIKA. Jeigu nepažystamas, sakyk, kad manęs nėra namie.

ONA. Ir sugaruok tu man taip galvą... (Išeina.)

62 psl.

ŠEREIKA. Tfu, kokia kvaila... Nuo garų! O, jeigu nuo paprastų garų, tai aš bematant pasigydyčiau... Be jokio gydytojo...

ONA (sugrįžusi). Kcelencija.

ŠEREIKA (pašoksta). Ministeris?

ONA. Koks ten ministeris... Ne ministeris, o Velička...

ŠEREIKA. Tfu!

ONA. Rengiasi. Tuoj įeis.

ŠEREIKA (priėjęs prie durų). Tu, Petrai?

VELIČKA (įeidamas). Aš. Labas.

ŠEREIKA. Labas. Aš čia tavęs taip laukiu.

VELIČKA. Kas girdėti?

ŠEREIKA. Ėė... (Šnairuoja į Oną.) Ko tu čia žiopsai?

ONA. Tai kaip, ar pabandysi ponas ridiko? O, gal būt, spalgenų uogų ausysna?

ŠEREIKA. Na, kurių peibelių tu dabar čia prikibai? Marš!

ONA. Aš jam gera, o jis man marš! Kas aš, kareivis? Jeigu nenori, ponas, tai ir žinokis! (Išeina.)

ŠEREIKA. Žinai, blogi poperiai, Petrai.

VELIČKA. Bandei kalbėti su ministeriu?

ŠEREIKA. Dar ne, Petrai.

VELIČKA. Ne?!

ŠEREIKA. Kad aš, žinai, brol, ėė, nedrįstu. Nežinau, iš kurio galo pradėti.

VELIČKA. Tfu, kad tave kur! Nedrįstu! O kai paims už pakarpos, tuomet ašaras liesi?

ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, esi tikras, kad mum, ėė, gali būti karšta?

VELIČKA. O tu ką manai? Kai suriš tau rankas ir kojas, tada bus tau – nedrįstu!

ŠEREIKA. Ir reikėjo mum, Petrai, taip giliai bristi. Tiesiog nelabasis mus supančiojo.

VELIČKA. Ką?! O žemės ir ūkio karalijoj... Žinai kaip ten kalba? Sako: aš tau ežerus ir miškus, o tu man žemės... O mes – ką? Vieni juokai tik... Nusispiauti!...

ŠEREIKA. Taip tai taip, Petrai. Bet vis delto būtų buvę geriau, jeigu vieną kitą tūkstantėlį ir daugiau nė krust. Tuomet būtų šventas reikalas. Ir toji pati sąžinė, žinai, būtų buvusi visai rami ir jokios baimės. Kaip mane gyvą matai, Petrai, tu jau perdaug buvai įsidrąsinęs.

VELIČKA. Aš?!

ŠEREIKA. Nors ir tie netikrieji pinigai, kuriuos tu su tuo inžinierium... Ir reikėjo tau teptis... Iš tikrųjų, Petrai...

63 psl.

VELIČKA. Fu fu fu! O tu neėmei? (Piktas vaikščioja.)

ŠEREIKA. Na, kad tu, Petrai, davei man. Ir kokia iš jų nauda? Aš beveik nė truputėlio jais nepasinaudojau. Kaip mane gyvą matai, Petrai. O ant širdies vis delto, žinai, guli kaip koks akmuo...

VELIČKA. Akmuo, akmuo! (Sau.) Gerklėn tau akmenį jeigu tu toks...

ŠEREIKA. Na, o visi kiti dalykai... (Susiima galvą.) Aja jai... (Vaikščioja vaitodamas.)

VELIČKA. Velniams tu dabar tą savo vištos galvą aptūlojai rizais?

ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – velniams? Man diegia. Čia ir čia. (Parodo.) Ot, rodsi, ims ir skils pusiau. Tai aš, žinai, paėmiau ir suveržiau ją rankšluosčiu. – Ar ministerijoj, Petrai, nieko nauja negirdėjai?

VELIČKA. Mes kabame kaip ant siūlo.

ŠEREIKA (susiima galvą ir eina). Oi, oi!

VELIČKA. Girdi, ką aš pasakiau? Mes kabame kaip ant siūlo!

ŠEREIKA. Girdžiu, girdžiu. Kur negirdėsiu. (Vaikščioja.) Kaip ant siūlo... Ant ploniausio plaukelio...

VELIČKA. Tai ką, tu nieko nemanai daryti, kaip vien tik dūlinėti taip po kambarį ir vaitoti?

ŠEREIKA. Tai ką gi, Petrai, man daugiau daryti? A?

VELIČKA. Tfu! Niekados nesitikėjau, kad tu toks didelis boba! Tau tik sijoną užmauti ir pasodinti prie pečiaus košės virti.

ŠEREIKA (beveik verkšlendamas). Ir kam tu mane, Petrai, įvėlei, ėė, tuosna savo reikaluosna!...

VELIČKA. Aš įvėliau?!

ŠEREIKA. Na, jeigu dabar, neduok Dieve, viskas išeis aikštėn... Ach... Kaipgi tuomet, ėė, reiks pakelti akis į žmogų...

VELIČKA. Aš tave įvėliau?! Jeigu tu taip su manim kalbi, tuomet reikalas trumpas. Tu manai, kad man dabar labai reikalinga tavo ministerija? (Kažką išsiima iš kišenės.) Čia kas? Matai?

ŠEREIKA. Užsienio pasas?

VELIČKA. Taip – užsienio pasas, su kuriuo aš galiu tiesiai stotin – ir žinokis sau vienas su savo Lietuva ir kitais galais! Pažiūrėsime tuomet, kaip tu vicedirektoriausi...

64 psl.

ŠEREIKA (sukrutęs). Petrai, drauge... Kaipgi tu mane vieną tokioj nelaimėj?... Tu juokiesi... Kąip mane gyvą matai, tu taip nepadarysi...

VELIČKA. Hm, nepadarysiu! Aš ir ne taip dar galiu padaryti. Juk garbė ir gyvybė tik laisvam brangios. Jeigu aš būčiau buvęs kvailas, tai ir iš Rusijos nebūtų mano kojos išnešusios man sveikos galvos. Jeigu tu čia nieko kita nemokėsi padaryti, tai vaikščiok sau sveikas po kambarį ir vaitok, kaip sena boba, kol tave paprašys svečiuosna pas poną prokurorą...

ŠEREIKA (staiga sėdasi, tartum jam būtų kas kojas pakirtęs). Prokurorą?!

VELIČKA (šaltai juokdamasis). O ką tu manai? Čia, bra, ne tuo kvepia! Jeigu tu būsi boba, paliuosavimu iš vietos nepasitenkins. Taip, taip, mano mielas. Aš tokiuose dalykuose ne sykį buvau peštas ir keptas. O nupeštam ir iškeptam, žinai, skraidyti jau nebepatogu. Cha cha... Kvailas aš būčiau leisti save čirškinti...

ŠEREIKA. Tu man, Petrai, iki šiol buvai, kaip tėvas, tat neapleisk ir dabar. Juk taip draugavome, giminiavomės... Tartum tikri broliai...

VELIČKA. Kad aš dabar pats jau nebežinau. Ėmiau abejoti tavim. Jeigu tu būtum vyras, tai būtų kitas reikalas... Juk šiaip ar taip kalbėtumėm, o savas kailis vis delto kiekvienam brangesnis...

ŠEREIKA. Ką tik tu man liepsi, Petrai, aš viską šventai darysiu. Tik tu jau, susimildamas, ėė, neapleisk manęs tokią valandą. Juk tai, pagaliau, Petrai, net, ėė, nekrikščioniška būtų iš tavo pusės...

VELIČKA. Todel aš tau ir kalbu, kad nenoriu tavęs palikti. Tu, bra, nemanyk, kad aš jau toks be širdies ir be doros.

ŠEREIKA. Argi aš ką pasakiau, Petrai? Apsaugok mane Dieve!

VELIČKA. Ar gerai išžiūrėjai savo stalčius? Kad neliktų kokio nereikalingo popergalio, galinčio mesti ant mūsų šešėlį.

ŠEREIKA. Rodosi, viską išžiūrėjau. O kaip, Petrai, su tuo vekseliu? (Rodo išėmęs.)

65 psl.

VELIČKA. A, šitas. Šitą duok man. Aš sulig juo dar gausiu kas priklauso.

ŠEREIKA. Žinai, Petrai, bala jo nematė...

VELIČKA. Ką tu. Juk jau vistiek – kas padaryta, tas padaryta. O čia kaip kišenėj. Gal būt paskutinė valanda.

ŠEREIKA. Kaip žinai, Petrai. Bet aš vis delto nepatarčiau.

VELIČKA. Duokš, duokš! (Paima iš jo rankų vekselio blanką.)

ŠEREIKA. Tik nepamesk, Petrai. O tai dar kas nors ras...

VELIČKA. Nesirūpink. – Na, o pinigus tu kur laikai? Namie?

ŠEREIKA. Ogi šit. (Iš kažkur ištraukia pundelį.)

VELIČKA. Hė... Tu, bra, ne kvailas. Su savim geriausiai.

ŠEREIKA. Che che... Kaipgi. Pinigą, ėė, reik suspaudus laikyti, o tai jis tau ims ir išslys iš rankų. O be pinigo, žinai, liūdna šioj mūsų ašarų pakalnėj...

VELIČKA. Che che... Geras pundelis. (Siekia imti.) Duokš man pakiloti!

ŠEREIKA (atitraukia nuo jo pundelį). Ėė... Juokdarys tu, Petrai... Pinigą, žinai, tik uždirbti sunku, o nešioti ir išleisti, ėė, žinai, nieko lengvesnio nėra pasauly...

VELIČKA. O juk, tavo paties žodžiais, jeigu ne aš, tai nebūtum taip lengvai uždirbęs.

ŠEREIKA. Ach, viskas būtų gerai, Petrai, kad tik Dievas padėtų dabar ramiai viską pergyventi.

VELIČKA, Stengsimės.

ŠEREIKA. Ir kam tu man priminei tą nelemtą prokurorą! Net kraujas stingsta, kai pamanau... Ach, tu Dieve teisingasis... Ir už ką čia, rodosi, bausti? Nei apvogėme nieko, nei užmušėme. Jeigu kam gera padarai, tai ir jis tau geru atsilygina – ir tiek... Juk kiekvienas už patarnavimą ima – vienas mažiau, kitas daugiau. Kam kaip Dievas padeda. Nejau tu, Petrai manai, kad mus galėtų, ėė, prokuroras, taip sakant, pakviesti pas save?

VELIČKA. Sakau, jeigu būsi vyras, viskas bus gerai. Juk tu mūsų naujam ministeriui kaip ir giminė. Jis Labučiui giminė, o Labutis tavo švogeris.

ŠEREIKA (pralinksmėjęs). Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi.

66 psl.

VELIČKA. Čia dar ne galas. Kiek man teko pastebėti, ponas Rimvydas labai smalsiai žiūri į Liuciją. Ko gera, žiūrėk, tapsi dar ministerio uošviu.

ŠEREIKA. Petrai, mano broli!... Ką tu sakai?.. (Meta nuo galvos rankšluostį.) Che che... Ot pagyventumėm, Petrai! Aš, ėė, – ministerio uošvis! Juk tai kaip pasakoj... Tuomet, bra. visa ministerija prieš mane, Petrai, va šitaip, va šitaip... (Keletą kartų žemai pasilenkia.) O aš sau einu ir – nė mirkt...

VELIČKA. Džiaugtis, žinoma, dar peranksti. Dar visaip gali būti. Laimė nepastovus dalykas. Dar gali va dabar ateiti prokuroras ir, padaręs su policija pas tave kartą, paklausti, iš kur tu, gaudamas kelius šimtelius algos, sukrovei tokią krūvą pinigų...

ŠEREIKA. Ką? Prokuroras?

VELIČKA. Taip. Prokuroras. Juk niekaip negalėtum pasiteisinti, iš kur tu turi tokį pundelį pinigų? Kaip tau atrodo? A? Juk negalėtum? Liežuvis gerklėj neapsisuktų.

ŠEREIKA. Man jau ir dabar jis, ėė, kaip kaladė. Negąsdink manęs, Petrai, o tai dar apopleksija užmuš...

VELIČKA. Aš niekados veltui burnos neaušinu. Jeigu sakau, tai, tur būt, tikrai esu šį tą suuodęs.

ŠEREIKA. Ach, Viešpatie...

VELIČKA. Tikėtis, žinoma, visuomet reikia. Juk skęstantis ir už šiaudelio stveriasi.

ŠEREIKA. Dieve teisingasai...

VELIČKA. Jeigu tikėsi ir Dievas saugos. – Tokią sumą nešioti su savim, kai kiekvieną valandą tave gali užklupti prokuroro pasiųsta policija, tai tiesiog šlapią virvę sau nerti ant kaklo...

ŠEREIKA (išsiėmęs pundelį). Tai kur man dabar juos, Petrai, dėti? A?

VELIČKA. Ką aš žinau.

ŠEREIKA. Na, o kur tu savo laikai padėjęs?

VELIČKA. Manęs nesupaisysi. Aš jiems tokią vietelę turiu, kad ne tik prokuroras su visu kriminalu, bet ir pats velnias jų nesuras. Hm. Aš ne toks kvailas savo bėdą nešioti kišenėj.

ŠEREIKA. Tai gal ir mano... ėė... ten... drauge... padėtum?

VELIČKA. Ką?

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.