VELIČKA. A, šitas. Šitą duok man. Aš sulig juo dar gausiu kas priklauso.
ŠEREIKA. Žinai, Petrai, bala jo nematė...
VELIČKA. Ką tu. Juk jau vistiek – kas padaryta, tas padaryta. O čia kaip kišenėj. Gal būt paskutinė valanda.
ŠEREIKA. Kaip žinai, Petrai. Bet aš vis delto nepatarčiau.
VELIČKA. Duokš, duokš! (Paima iš jo rankų vekselio blanką.)
ŠEREIKA. Tik nepamesk, Petrai. O tai dar kas nors ras...
VELIČKA. Nesirūpink. – Na, o pinigus tu kur laikai? Namie?
ŠEREIKA. Ogi šit. (Iš kažkur ištraukia pundelį.)
VELIČKA. Hė... Tu, bra, ne kvailas. Su savim geriausiai.
ŠEREIKA. Che che... Kaipgi. Pinigą, ėė, reik suspaudus laikyti, o tai jis tau ims ir išslys iš rankų. O be pinigo, žinai, liūdna šioj mūsų ašarų pakalnėj...
VELIČKA. Che che... Geras pundelis. (Siekia imti.) Duokš man pakiloti!
ŠEREIKA (atitraukia nuo jo pundelį). Ėė... Juokdarys tu, Petrai... Pinigą, žinai, tik uždirbti sunku, o nešioti ir išleisti, ėė, žinai, nieko lengvesnio nėra pasauly...
VELIČKA. O juk, tavo paties žodžiais, jeigu ne aš, tai nebūtum taip lengvai uždirbęs.
ŠEREIKA. Ach, viskas būtų gerai, Petrai, kad tik Dievas padėtų dabar ramiai viską pergyventi.
VELIČKA, Stengsimės.
ŠEREIKA. Ir kam tu man priminei tą nelemtą prokurorą! Net kraujas stingsta, kai pamanau... Ach, tu Dieve teisingasis... Ir už ką čia, rodosi, bausti? Nei apvogėme nieko, nei užmušėme. Jeigu kam gera padarai, tai ir jis tau geru atsilygina – ir tiek... Juk kiekvienas už patarnavimą ima – vienas mažiau, kitas daugiau. Kam kaip Dievas padeda. Nejau tu, Petrai manai, kad mus galėtų, ėė, prokuroras, taip sakant, pakviesti pas save?
VELIČKA. Sakau, jeigu būsi vyras, viskas bus gerai. Juk tu mūsų naujam ministeriui kaip ir giminė. Jis Labučiui giminė, o Labutis tavo švogeris.
ŠEREIKA (pralinksmėjęs). Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi.
VELIČKA. Čia dar ne galas. Kiek man teko pastebėti, ponas Rimvydas labai smalsiai žiūri į Liuciją. Ko gera, žiūrėk, tapsi dar ministerio uošviu.
ŠEREIKA. Petrai, mano broli!... Ką tu sakai?.. (Meta nuo galvos rankšluostį.) Che che... Ot pagyventumėm, Petrai! Aš, ėė, – ministerio uošvis! Juk tai kaip pasakoj... Tuomet, bra. visa ministerija prieš mane, Petrai, va šitaip, va šitaip... (Keletą kartų žemai pasilenkia.) O aš sau einu ir – nė mirkt...
VELIČKA. Džiaugtis, žinoma, dar peranksti. Dar visaip gali būti. Laimė nepastovus dalykas. Dar gali va dabar ateiti prokuroras ir, padaręs su policija pas tave kartą, paklausti, iš kur tu, gaudamas kelius šimtelius algos, sukrovei tokią krūvą pinigų...
ŠEREIKA. Ką? Prokuroras?
VELIČKA. Taip. Prokuroras. Juk niekaip negalėtum pasiteisinti, iš kur tu turi tokį pundelį pinigų? Kaip tau atrodo? A? Juk negalėtum? Liežuvis gerklėj neapsisuktų.
ŠEREIKA. Man jau ir dabar jis, ėė, kaip kaladė. Negąsdink manęs, Petrai, o tai dar apopleksija užmuš...
VELIČKA. Aš niekados veltui burnos neaušinu. Jeigu sakau, tai, tur būt, tikrai esu šį tą suuodęs.
ŠEREIKA. Ach, Viešpatie...
VELIČKA. Tikėtis, žinoma, visuomet reikia. Juk skęstantis ir už šiaudelio stveriasi.
ŠEREIKA. Dieve teisingasai...
VELIČKA. Jeigu tikėsi ir Dievas saugos. – Tokią sumą nešioti su savim, kai kiekvieną valandą tave gali užklupti prokuroro pasiųsta policija, tai tiesiog šlapią virvę sau nerti ant kaklo...
ŠEREIKA (išsiėmęs pundelį). Tai kur man dabar juos, Petrai, dėti? A?
VELIČKA. Ką aš žinau.
ŠEREIKA. Na, o kur tu savo laikai padėjęs?
VELIČKA. Manęs nesupaisysi. Aš jiems tokią vietelę turiu, kad ne tik prokuroras su visu kriminalu, bet ir pats velnias jų nesuras. Hm. Aš ne toks kvailas savo bėdą nešioti kišenėj.
ŠEREIKA. Tai gal ir mano... ėė... ten... drauge... padėtum?
VELIČKA. Ką?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.