Patriotai66 psl. · apie 5 min.
Ketvirtas veiksmas85% kūrinio
66 psl.

VELIČKA. Čia dar ne galas. Kiek man teko pastebėti, ponas Rimvydas labai smalsiai žiūri į Liuciją. Ko gera, žiūrėk, tapsi dar ministerio uošviu.

ŠEREIKA. Petrai, mano broli!... Ką tu sakai?.. (Meta nuo galvos rankšluostį.) Che che... Ot pagyventumėm, Petrai! Aš, ėė, – ministerio uošvis! Juk tai kaip pasakoj... Tuomet, bra. visa ministerija prieš mane, Petrai, va šitaip, va šitaip... (Keletą kartų žemai pasilenkia.) O aš sau einu ir – nė mirkt...

VELIČKA. Džiaugtis, žinoma, dar peranksti. Dar visaip gali būti. Laimė nepastovus dalykas. Dar gali va dabar ateiti prokuroras ir, padaręs su policija pas tave kartą, paklausti, iš kur tu, gaudamas kelius šimtelius algos, sukrovei tokią krūvą pinigų...

ŠEREIKA. Ką? Prokuroras?

VELIČKA. Taip. Prokuroras. Juk niekaip negalėtum pasiteisinti, iš kur tu turi tokį pundelį pinigų? Kaip tau atrodo? A? Juk negalėtum? Liežuvis gerklėj neapsisuktų.

ŠEREIKA. Man jau ir dabar jis, ėė, kaip kaladė. Negąsdink manęs, Petrai, o tai dar apopleksija užmuš...

VELIČKA. Aš niekados veltui burnos neaušinu. Jeigu sakau, tai, tur būt, tikrai esu šį tą suuodęs.

ŠEREIKA. Ach, Viešpatie...

VELIČKA. Tikėtis, žinoma, visuomet reikia. Juk skęstantis ir už šiaudelio stveriasi.

ŠEREIKA. Dieve teisingasai...

VELIČKA. Jeigu tikėsi ir Dievas saugos. – Tokią sumą nešioti su savim, kai kiekvieną valandą tave gali užklupti prokuroro pasiųsta policija, tai tiesiog šlapią virvę sau nerti ant kaklo...

ŠEREIKA (išsiėmęs pundelį). Tai kur man dabar juos, Petrai, dėti? A?

VELIČKA. Ką aš žinau.

ŠEREIKA. Na, o kur tu savo laikai padėjęs?

VELIČKA. Manęs nesupaisysi. Aš jiems tokią vietelę turiu, kad ne tik prokuroras su visu kriminalu, bet ir pats velnias jų nesuras. Hm. Aš ne toks kvailas savo bėdą nešioti kišenėj.

ŠEREIKA. Tai gal ir mano... ėė... ten... drauge... padėtum?

VELIČKA. Ką?

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.