VELIČKA. Čia dar ne galas. Kiek man teko pastebėti, ponas Rimvydas labai smalsiai žiūri į Liuciją. Ko gera, žiūrėk, tapsi dar ministerio uošviu.
ŠEREIKA. Petrai, mano broli!... Ką tu sakai?.. (Meta nuo galvos rankšluostį.) Che che... Ot pagyventumėm, Petrai! Aš, ėė, – ministerio uošvis! Juk tai kaip pasakoj... Tuomet, bra. visa ministerija prieš mane, Petrai, va šitaip, va šitaip... (Keletą kartų žemai pasilenkia.) O aš sau einu ir – nė mirkt...
VELIČKA. Džiaugtis, žinoma, dar peranksti. Dar visaip gali būti. Laimė nepastovus dalykas. Dar gali va dabar ateiti prokuroras ir, padaręs su policija pas tave kartą, paklausti, iš kur tu, gaudamas kelius šimtelius algos, sukrovei tokią krūvą pinigų...
ŠEREIKA. Ką? Prokuroras?
VELIČKA. Taip. Prokuroras. Juk niekaip negalėtum pasiteisinti, iš kur tu turi tokį pundelį pinigų? Kaip tau atrodo? A? Juk negalėtum? Liežuvis gerklėj neapsisuktų.
ŠEREIKA. Man jau ir dabar jis, ėė, kaip kaladė. Negąsdink manęs, Petrai, o tai dar apopleksija užmuš...
VELIČKA. Aš niekados veltui burnos neaušinu. Jeigu sakau, tai, tur būt, tikrai esu šį tą suuodęs.
ŠEREIKA. Ach, Viešpatie...
VELIČKA. Tikėtis, žinoma, visuomet reikia. Juk skęstantis ir už šiaudelio stveriasi.
ŠEREIKA. Dieve teisingasai...
VELIČKA. Jeigu tikėsi ir Dievas saugos. – Tokią sumą nešioti su savim, kai kiekvieną valandą tave gali užklupti prokuroro pasiųsta policija, tai tiesiog šlapią virvę sau nerti ant kaklo...
ŠEREIKA (išsiėmęs pundelį). Tai kur man dabar juos, Petrai, dėti? A?
VELIČKA. Ką aš žinau.
ŠEREIKA. Na, o kur tu savo laikai padėjęs?
VELIČKA. Manęs nesupaisysi. Aš jiems tokią vietelę turiu, kad ne tik prokuroras su visu kriminalu, bet ir pats velnias jų nesuras. Hm. Aš ne toks kvailas savo bėdą nešioti kišenėj.
ŠEREIKA. Tai gal ir mano... ėė... ten... drauge... padėtum?
VELIČKA. Ką?
ŠEREIKA. Tai gal ir mano, sakau, ten drauge su savais padėtum?
VELIČKA. Na, imsiu aš čia dabar ant savo galvos svetimą bėdą. Užtenka man ir savos.
ŠEREIKA. Petrai, buvai man prietelis iki šiol, būk juo ir dabar. Imk, padėk drauge su savais ir mano, kol praeis tas nelemtas karštis. (Kiša jam pundelį.)
VELIČKA. Nors aš tave ir myliu, Napoleonai, bet, žinai pats, pinigai prie gera nepriveda. Dar kas, saugok Dieve, atsitiktų, tuomet visą gyvenimą mane keiktum.
ŠEREIKA. Petrai, ką tu? Paimk!
VELIČKA (kratosi).. Ne, ne! – Ir velnias išgalvojo tą prakeiktą prokurorą! Kur prokuroras, ten, žinai, nebetoli ir langas su geležinėmis krotomis. Žinai, vieną sykį mano gyvenime buvo panašus dalykas. Įsikrausto mano butan policijos atstovai ir sako: „Įstatymų vardu įsakius prokurorui areštuojame tamstą!“
ŠEREIKA (nervingai rišdamas galvą rankšluosčiu). Apsaugok mus Dieve nuo kalėjimo ir terbos...
VELIČKA. Fu, net dabar šiurpuliai nukratė... – Ir kad ims jie viską versti, griauti, maigyti, čiupinėti, dairytis – nė vienos vietelės neliko sveikos. O kai žvilgteri jie tau akysna, rodosi, sielą tau iešmais varto... Taip, bra, viską joj ir skaito, kaip iš rašto...
ŠEREIKA (neramus). Ne, Petrai, jeigu tu tikrai man esi prietelis, tai būtinai, ėė, turi paimti iš manęs palaikyti tą pundelį. Daug jis čia vietos užims? Žiūrėk, visai mažytėlis ryšulėlis... (Kiša jam.)
VELIČKA. Ne, ne, Napoleonai! Neimsiu. – Nagi tu savo žmonai atiduok!
ŠEREIKA. Liubai?
VELIČKA. Jeigu pas ją ir rastų, tai ji pasakytų, kad jos – ir šventas dalykas. Ir niekas jų nė pirštu nepaliestų. Juo labiau dar, kad Liuba tavo neteisėta žmona.
ŠEREIKA. Vadinasi, taip įstatymai sako, Petrai?
VELIČKA. O, įstatymai, bra, gudrus dalykas. Jie, žinai, ir į vieną ir į kitą pusę. Tik reikia mokėti su jais elgtis. Jeigu kitą sykį ne įstatymais, o širdimi vaduotųs teisėjas, tai taip, bra, tave nusmalintų, kad ir saulės niekados nebepamatytum.
ŠEREIKA. Tai sakai Liubai duoti palaikyti? A?
VELIČKA. Geriausia vieta. Juk ji tave myli. Nepabėgs su tavo pinigais.
ŠEREIKA. Ėė... Jeigu ne tas, ėė, prokuroras, mano Liuba tiek matytų tuos pinigus, kiek ji mato savo ausis... Žinai, moteriai tik parodyk pinigą, tai tiek ji, tiek ir tas pats pinigas taip ir tirpsta, tartum ledas saulei šviečiant...
(Įeina Šereikienė.)
3
ŠEREIKIENĖ (Veličkai). A, ir tamsta čia! (Sveikinasi.)
ŠEREIKA. Labas, Liubyte.
ŠEREIKIENĖ. Vis dar tebesergi? Aš tau vaistų parnešiau. Priimk tuos miltelius su vandeniu.
ŠEREIKA. Ačiū. Ką čia padės tie milteliai. Mes čia posėdžiaujame su Petru.
ŠEREIKIENĖ (sėdasi šalia Veličkos). Slaptūs valstybės reikalai?
ŠEREIKA. Taip. Žinai, ėė, labai svarbūs reikalai.
ŠEREIKIENĖ. Kaip tamsta laikais, ponas Velička?
VELIČKA. Ačiū. Neperblogiausiai. Tamsta kaip tik laiku atėjai. Mes čia turime reikalą į tamstą.
ŠEREIKIENĖ. Į mane? Įdomu.
VELIČKA. Nors tiesą pasakius – ne mes, o Napoleonas.
ŠEREIKIENĖ (vyrui). Klausau.
ŠEREIKA. Taigi, žinai, Liuba, reikaliuką. Palaikyti pas save keletą dienų va šitą pundelį. (Rodo.)
ŠEREIKIENĖ. O kas čia yra?
ŠEREIKA. Ot čia ir visas dalykas. Tu turi man prisiekti, kad nežiūrėsi, kas tame pundely yra.
VELIČKA. Na, ką tu, Napoleonai! Kaip tau ne gėda reikalauti iš moters tokio didelio žygio? Jeigu moteriai liepsi prisiekti, tai ji niekados nebeiškęs...
ŠEREIKIENĖ (lepteli Veličkai pirštine). Vis ant moterų. O jūs tai jau labai geri.
ŠEREIKA (susirūpinęs). Tai kažin kaipgi čia dabar, Petrai?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.