Patriotai67-69 psl. · apie 5 min.
Ketvirtas veiksmas88% kūrinio
67 psl.

ŠEREIKA. Tai gal ir mano, sakau, ten drauge su savais padėtum?

VELIČKA. Na, imsiu aš čia dabar ant savo galvos svetimą bėdą. Užtenka man ir savos.

ŠEREIKA. Petrai, buvai man prietelis iki šiol, būk juo ir dabar. Imk, padėk drauge su savais ir mano, kol praeis tas nelemtas karštis. (Kiša jam pundelį.)

VELIČKA. Nors aš tave ir myliu, Napoleonai, bet, žinai pats, pinigai prie gera nepriveda. Dar kas, saugok Dieve, atsitiktų, tuomet visą gyvenimą mane keiktum.

ŠEREIKA. Petrai, ką tu? Paimk!

VELIČKA (kratosi).. Ne, ne! – Ir velnias išgalvojo tą prakeiktą prokurorą! Kur prokuroras, ten, žinai, nebetoli ir langas su geležinėmis krotomis. Žinai, vieną sykį mano gyvenime buvo panašus dalykas. Įsikrausto mano butan policijos atstovai ir sako: „Įstatymų vardu įsakius prokurorui areštuojame tamstą!“

ŠEREIKA (nervingai rišdamas galvą rankšluosčiu). Apsaugok mus Dieve nuo kalėjimo ir terbos...

VELIČKA. Fu, net dabar šiurpuliai nukratė... – Ir kad ims jie viską versti, griauti, maigyti, čiupinėti, dairytis – nė vienos vietelės neliko sveikos. O kai žvilgteri jie tau akysna, rodosi, sielą tau iešmais varto... Taip, bra, viską joj ir skaito, kaip iš rašto...

ŠEREIKA (neramus). Ne, Petrai, jeigu tu tikrai man esi prietelis, tai būtinai, ėė, turi paimti iš manęs palaikyti tą pundelį. Daug jis čia vietos užims? Žiūrėk, visai mažytėlis ryšulėlis... (Kiša jam.)

VELIČKA. Ne, ne, Napoleonai! Neimsiu. – Nagi tu savo žmonai atiduok!

ŠEREIKA. Liubai?

VELIČKA. Jeigu pas ją ir rastų, tai ji pasakytų, kad jos – ir šventas dalykas. Ir niekas jų nė pirštu nepaliestų. Juo labiau dar, kad Liuba tavo neteisėta žmona.

ŠEREIKA. Vadinasi, taip įstatymai sako, Petrai?

68 psl.

VELIČKA. O, įstatymai, bra, gudrus dalykas. Jie, žinai, ir į vieną ir į kitą pusę. Tik reikia mokėti su jais elgtis. Jeigu kitą sykį ne įstatymais, o širdimi vaduotųs teisėjas, tai taip, bra, tave nusmalintų, kad ir saulės niekados nebepamatytum.

ŠEREIKA. Tai sakai Liubai duoti palaikyti? A?

VELIČKA. Geriausia vieta. Juk ji tave myli. Nepabėgs su tavo pinigais.

ŠEREIKA. Ėė... Jeigu ne tas, ėė, prokuroras, mano Liuba tiek matytų tuos pinigus, kiek ji mato savo ausis... Žinai, moteriai tik parodyk pinigą, tai tiek ji, tiek ir tas pats pinigas taip ir tirpsta, tartum ledas saulei šviečiant...

(Įeina Šereikienė.)

3

ŠEREIKIENĖ (Veličkai). A, ir tamsta čia! (Sveikinasi.)

ŠEREIKA. Labas, Liubyte.

ŠEREIKIENĖ. Vis dar tebesergi? Aš tau vaistų parnešiau. Priimk tuos miltelius su vandeniu.

ŠEREIKA. Ačiū. Ką čia padės tie milteliai. Mes čia posėdžiaujame su Petru.

ŠEREIKIENĖ (sėdasi šalia Veličkos). Slaptūs valstybės reikalai?

ŠEREIKA. Taip. Žinai, ėė, labai svarbūs reikalai.

ŠEREIKIENĖ. Kaip tamsta laikais, ponas Velička?

VELIČKA. Ačiū. Neperblogiausiai. Tamsta kaip tik laiku atėjai. Mes čia turime reikalą į tamstą.

ŠEREIKIENĖ. Į mane? Įdomu.

VELIČKA. Nors tiesą pasakius – ne mes, o Napoleonas.

ŠEREIKIENĖ (vyrui). Klausau.

ŠEREIKA. Taigi, žinai, Liuba, reikaliuką. Palaikyti pas save keletą dienų va šitą pundelį. (Rodo.)

ŠEREIKIENĖ. O kas čia yra?

ŠEREIKA. Ot čia ir visas dalykas. Tu turi man prisiekti, kad nežiūrėsi, kas tame pundely yra.

VELIČKA. Na, ką tu, Napoleonai! Kaip tau ne gėda reikalauti iš moters tokio didelio žygio? Jeigu moteriai liepsi prisiekti, tai ji niekados nebeiškęs...

ŠEREIKIENĖ (lepteli Veličkai pirštine). Vis ant moterų. O jūs tai jau labai geri.

ŠEREIKA (susirūpinęs). Tai kažin kaipgi čia dabar, Petrai?

69 psl.

VELIČKA. Tame punduly, ponia, nieko ypatinga nėra, išskyrus popergalius, kurie gali daug gera, o kartu ir daug pikta padaryti.

ŠEREIKA. Taigi – daug gera ir pikta... Čia mat, mano miela, slaptūs raštai sudėti, byla, kurią tu turi pasaugoti pas save.

ŠEREIKIENĖ. Nors ir daug iš manęs reikalaujate, bet tiek to. Savo vyrui juk negalima atsakyti. Prašau duoti. (Siekia imti.)

ŠEREIKA. Bet vis delto, Liuba, prisiek man, kad tu jų, tų popergalių, nežiūrėsi. Nes jie, mat, sulig numeracijos sudėti. Dar sumaišysi, žinai.

ŠEREIKIENĖ. Ot koks. Savo žmona netiki. Kuogi tau prisiekti?

VELIČKA. Che che... Meile ir visais šventais jausmais...

ŠEREIKIENĖ. Na – meile ir visais jausmais.

ŠEREIKA. Ir Dievu!

ŠEREIKIENĖ. Na, ką tu čia – ir Dievu... Duokš greičiau! (Paima iš Šereikos pinigus.)

ŠEREIKA. Jeigu tavęs kas kartais paklaustų, kieno tas pundelis, sakyk, ėė, kad tavo, kad tu iš Rusijos parsivežei.

ŠEREIKIENĖ. Slaptus raštus? Ar tau galvoj nebegerai? Juk pamanytų, kad proklamacijos!

ŠEREIKA. Iš tikrųjų... Tfu, visai susisukė galva... – Na, žinai, nesakyk iš Rusijos. Geriausia pasakyk, kad motina davė. Ot!

ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai aš, visų pirma, turiu pažiūrėti...

ŠEREIKA. Liuba, o priesaika?

ŠEREIKIENĖ. Na, nebijok, nebijok. Dievai su jais, su tais tavo raštais. Labai man jie reikalingi.

ŠEREIKA. Fu... (Šluostosi kaktą.)

VELIČKA. Na, ką jūs čia, kaip maži vaikai? Reikalas ne juokai. Mat pas mus, ponia, gali įvykti krata...

ŠEREIKIENĖ. Krata?

VELIČKA. Ponia nebijok.

ŠEREIKIENĖ. Ne, ne! Tuomet aš nenoriu... (Kiša Veličkai pundelį.)

ŠEREIKA (griebdamas pinigus). Liuba!...

VELIČKA. Jeigu tuos raštus pas mus rastų, mum būtų labai nesmagu. O pas tamstą, visų pirma, niekados negali būti kratos, o antra – jeigu juos ir rastų pas tamstą, vistiek jokios bėdos nebūtų. Ir visas reikalas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Melas ir tiesa

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.