VELIČKA. Tame punduly, ponia, nieko ypatinga nėra, išskyrus popergalius, kurie gali daug gera, o kartu ir daug pikta padaryti.
ŠEREIKA. Taigi – daug gera ir pikta... Čia mat, mano miela, slaptūs raštai sudėti, byla, kurią tu turi pasaugoti pas save.
ŠEREIKIENĖ. Nors ir daug iš manęs reikalaujate, bet tiek to. Savo vyrui juk negalima atsakyti. Prašau duoti. (Siekia imti.)
ŠEREIKA. Bet vis delto, Liuba, prisiek man, kad tu jų, tų popergalių, nežiūrėsi. Nes jie, mat, sulig numeracijos sudėti. Dar sumaišysi, žinai.
ŠEREIKIENĖ. Ot koks. Savo žmona netiki. Kuogi tau prisiekti?
VELIČKA. Che che... Meile ir visais šventais jausmais...
ŠEREIKIENĖ. Na – meile ir visais jausmais.
ŠEREIKA. Ir Dievu!
ŠEREIKIENĖ. Na, ką tu čia – ir Dievu... Duokš greičiau! (Paima iš Šereikos pinigus.)
ŠEREIKA. Jeigu tavęs kas kartais paklaustų, kieno tas pundelis, sakyk, ėė, kad tavo, kad tu iš Rusijos parsivežei.
ŠEREIKIENĖ. Slaptus raštus? Ar tau galvoj nebegerai? Juk pamanytų, kad proklamacijos!
ŠEREIKA. Iš tikrųjų... Tfu, visai susisukė galva... – Na, žinai, nesakyk iš Rusijos. Geriausia pasakyk, kad motina davė. Ot!
ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai aš, visų pirma, turiu pažiūrėti...
ŠEREIKA. Liuba, o priesaika?
ŠEREIKIENĖ. Na, nebijok, nebijok. Dievai su jais, su tais tavo raštais. Labai man jie reikalingi.
ŠEREIKA. Fu... (Šluostosi kaktą.)
VELIČKA. Na, ką jūs čia, kaip maži vaikai? Reikalas ne juokai. Mat pas mus, ponia, gali įvykti krata...
ŠEREIKIENĖ. Krata?
VELIČKA. Ponia nebijok.
ŠEREIKIENĖ. Ne, ne! Tuomet aš nenoriu... (Kiša Veličkai pundelį.)
ŠEREIKA (griebdamas pinigus). Liuba!...
VELIČKA. Jeigu tuos raštus pas mus rastų, mum būtų labai nesmagu. O pas tamstą, visų pirma, niekados negali būti kratos, o antra – jeigu juos ir rastų pas tamstą, vistiek jokios bėdos nebūtų. Ir visas reikalas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.