ŠEREIKIENĖ. Ko tau bijoti? Ar tu ne patriotas, ar neremi labdaringų įstaigų? Juk dar tik vakar paaukojai „Lopšeliui“ net visą šimtinę. Tegu tik kiti būna toki gailestingi ir duosnūs.
ŠEREIKA (pastebi kunigaikščio paveikslą). Jau atnešė. Na, dabar tai jau visai, ėė, patriotiškai atrodo mūsų salionas. O antras kur?
ŠEREIKIENĖ. Aną barzduočių aš tavo kabinete pakabinsiu. Tegu ir tavo klijentai mato, kad tu esi geras patriotas ir lietuvišką meną remi.
ŠEREIKA (kėsnodamasis prieš paveikslą). Tu plieno kalaviju švaisteis po savo tėvynę, o aš dabar dirbu, prakaituoju jos labui. Ko mes ne didvyriai? A?
ŠEREIKIENĖ (viliodama). Napoleonai, eikš čia... (Meilinasi.)
ŠEREIKA. Dvidešimts tūkstančių, Liubyte! Ir ne daugiau kaip per vieną pusvalandį. Juokai manai? A?
ŠEREIKIENĖ. Oho! (Apkabinusi pabučiuoja jį.)
ŠEREIKA. Dabar man visos durys atdaros. Kur tik žengiu, visur – garbė, godonė! O, pinigas – tai toks daiktas, kuris tave kaip saulė lydi...
ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Be pinigų žmogus tartum be galvos.
ŠEREIKA. Be galvos! Ne tik be galvos, bet ir – be kojų, be rankų, be širdies, be visko! Be pinigų žmogus – tai ne žmogus, o asilas, ant kurio visi jodinėja...
ŠEREIKIENĖ. Vienas ar su kuo kitu pasidalinai?
ŠEREIKA. Su ponu direktorium, Velička.
ŠEREIKIENĖ. Su ponu Velička? Na, tai aš dabar suprantu.
ŠEREIKA. Aš, žinoma, tau nesakyčiau. Nes čia, nors ir visai nekaltas dalykėlis, bet vis delto, ėė, valstybinė paslaptis. Bet jis pats, ponas Velička, man pareiškė, kad aš nuo tavęs nesislėpčiau. Sako, pasigirk žmonai. Ji tave, ėė, geriau mylės... O pinigas, bra, viską daro...
ŠEREIKIENĖ. Koks jis geras tas Velička. (Kažkaip juokiasi.)
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
2. Kiek pinigų Šereika parneša namo ir rodo žmonai pirmajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.