VELIČKA. Tame punduly, ponia, nieko ypatinga nėra, išskyrus popergalius, kurie gali daug gera, o kartu ir daug pikta padaryti.
ŠEREIKA. Taigi – daug gera ir pikta... Čia mat, mano miela, slaptūs raštai sudėti, byla, kurią tu turi pasaugoti pas save.
ŠEREIKIENĖ. Nors ir daug iš manęs reikalaujate, bet tiek to. Savo vyrui juk negalima atsakyti. Prašau duoti. (Siekia imti.)
ŠEREIKA. Bet vis delto, Liuba, prisiek man, kad tu jų, tų popergalių, nežiūrėsi. Nes jie, mat, sulig numeracijos sudėti. Dar sumaišysi, žinai.
ŠEREIKIENĖ. Ot koks. Savo žmona netiki. Kuogi tau prisiekti?
VELIČKA. Che che... Meile ir visais šventais jausmais...
ŠEREIKIENĖ. Na – meile ir visais jausmais.
ŠEREIKA. Ir Dievu!
ŠEREIKIENĖ. Na, ką tu čia – ir Dievu... Duokš greičiau! (Paima iš Šereikos pinigus.)
ŠEREIKA. Jeigu tavęs kas kartais paklaustų, kieno tas pundelis, sakyk, ėė, kad tavo, kad tu iš Rusijos parsivežei.
ŠEREIKIENĖ. Slaptus raštus? Ar tau galvoj nebegerai? Juk pamanytų, kad proklamacijos!
ŠEREIKA. Iš tikrųjų... Tfu, visai susisukė galva... – Na, žinai, nesakyk iš Rusijos. Geriausia pasakyk, kad motina davė. Ot!
ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai aš, visų pirma, turiu pažiūrėti...
ŠEREIKA. Liuba, o priesaika?
ŠEREIKIENĖ. Na, nebijok, nebijok. Dievai su jais, su tais tavo raštais. Labai man jie reikalingi.
ŠEREIKA. Fu... (Šluostosi kaktą.)
VELIČKA. Na, ką jūs čia, kaip maži vaikai? Reikalas ne juokai. Mat pas mus, ponia, gali įvykti krata...
ŠEREIKIENĖ. Krata?
VELIČKA. Ponia nebijok.
ŠEREIKIENĖ. Ne, ne! Tuomet aš nenoriu... (Kiša Veličkai pundelį.)
ŠEREIKA (griebdamas pinigus). Liuba!...
VELIČKA. Jeigu tuos raštus pas mus rastų, mum būtų labai nesmagu. O pas tamstą, visų pirma, niekados negali būti kratos, o antra – jeigu juos ir rastų pas tamstą, vistiek jokios bėdos nebūtų. Ir visas reikalas.
ŠEREIKA. Taigi! Ir visas reikalas! Ir nėra ko ten žiūrėti.
ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai prašau duoti. (Paima.) Aš padarysiu taip, kaip liepiate. (Kyla eiti.)
ŠEREIKA (kažką galvoja). Pala, pala! (Veličkai.) Aš dar turiu vieną pundelį.
VELIČKA. Tai ko tu žiopsai? Nešk ir aną!
ŠEREIKA. Lukterėk, Liubyte... Aš tuoj atnešiu. (Išeina.)
4
ŠEREIKIENĖ (kilnodama pundelį). Nejau tiek pinigų?
VELIČKA. O tu ką manai? Ir dar atneš.
ŠEREIKIENĖ. Ot skriaga!
VELIČKA. Ir tu dar svyruoji – ar su manim važiuoti, ar su juo palikti! Juk jeigu ne aš, tai tu per tuos visus metus būtum pusplikė vaikščiojusi, o jo pinigai pelėja paslėpti.
ŠEREIKIENĖ. Ach, Petrai...
VELIČKA. Jeigu nenori paskrajoti po gražų pasaulį, lik su juo vargo skursti. Man kas. Nors aš tave ir myliu, bet ką gi aš darysiu, jeigu tu nevažiuosi...
ŠEREIKIENĖ. Bet kaipgi aš... Ach, tu Dieve... Tavo žmona... Kaipgi ji, vargšė?.. Ji prakeiks mus...
VELIČKA. Ką ten – prakeiks! Juk ji vistiek iš manęs neturi jokios paguodos. O pinigų aš jai palikau ne tik gyventi, bet ir iškilmingoms šermenims... Tu nemanyk, kad aš jau toks beširdis žmogus...
ŠEREIKIENĖ. Tai kur gi tu manai važiuoti?
VELIČKA. Per Berlyną, per Paryžių... Dieną Nicoj, kitą Neapoly... Gėlės, saulė, jūra, kalnai... Ir tuo metu – pinigų pilnos kišenės. O už pinigą tau visas pasaulis šypsodamasis raitosi po tavo kojų ir žiūri, kad tik laiku patenkintų kiekvieną tavo norą, kiekvieną užgaidą...
ŠEREIKIENĖ. Tai tu tikrai nori, kad aš su tavim važiuočiau? Neapvilsi?
VELIČKA. Ar aš noriu! Kaip tau ne gėda!...
ŠEREIKIENĖ. Ach, tu Dieve... Kaip gi čia dabar man...
VELIČKA (prikaišiodamas). Liuba!...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.