ŠEREIKIENĖ. Ė! Ar aš, pagaliau, ne laisvas paukštis? Važiuoju! Vežk mane nors į patį pragarą! Čia va mano brangenybės. Paimk jas pas save, kad aš beskubėdama neužmirščiau.
VELIČKA (patenkintas). Senai taip reikėjo. Aš tau, kaip Demonas Tamarai, visą pasaulį prieš tave paklupdysiu. Tu kaip princesa su manim gyvensi. Ėch, Liubočka!... (Pagriebęs bučiuoja jai rankas.) Žinai, duok man ir nuo pirštų visus žiedus. Pasilik tik jungtuvių žiedą. Mes turime juo kukliausiai atrodyti. Važiuosime slaptai. Po kita pavarde.
ŠEREIKIENĖ (nusimausčiusi žiedus atiduoda juos Veličkai). Vadinasi, tuoj ir važiuojame?
VELIČKA (pažiūri į laikrodį). Už kokių dvidešimties minučių. Ts!
(Įeina Šereika.)
5
ŠEREIKA. Šit dar vienas pundelis. Tik tu, Liubyte, žiūrėk man! Jeigu aš tavęs nemylėčiau, niekuomet tavim nepasitikėčiau. (Duoda jai pundelį.) Tik gerai padėk, kad kas nenujotų ir kad pelės nepradėtų šeimininkauti.
VELIČKA. Na, dabar viskas tvarkoj.
ŠEREIKA. Ir kam, rodosi, tos visos perturbacijos reikalingos? Gyveni žmogus, niekam pikta negeidi... Laimingas, patenkintas... Papučia kitas vėjas – ir visa tavo laimė, visa tavo sunkiai įgyta ramybė kažkur dingsta, tartum monai, iš akių... – Bet ką čia aš dabar... (Žiūri čia į žmoną, čia į Veličką.) Ką ir jus užkrėčiau savo kalba? Ė, neliūdėkite, mano mieli. Ką gi daryti. Dievas žino ką daro. Be jo žinios ir plaukas nuo galvos nenukrenta...
(Įeina Ona.)
6
ONA. Ponas ministeris... (Visi kyla.) Rimvydžiokas... Sako poną visą direktorių nori matyti.
ŠEREIKA. Mane? (Puldinėja į visas puses.) Kur gi čia dabar priimti?
VELIČKA. Be abejo, čionai. Mes su ponia Liuba išeisime.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.