ŠEREIKA. Tai gal ir mano, sakau, ten drauge su savais padėtum?
VELIČKA. Na, imsiu aš čia dabar ant savo galvos svetimą bėdą. Užtenka man ir savos.
ŠEREIKA. Petrai, buvai man prietelis iki šiol, būk juo ir dabar. Imk, padėk drauge su savais ir mano, kol praeis tas nelemtas karštis. (Kiša jam pundelį.)
VELIČKA. Nors aš tave ir myliu, Napoleonai, bet, žinai pats, pinigai prie gera nepriveda. Dar kas, saugok Dieve, atsitiktų, tuomet visą gyvenimą mane keiktum.
ŠEREIKA. Petrai, ką tu? Paimk!
VELIČKA (kratosi).. Ne, ne! – Ir velnias išgalvojo tą prakeiktą prokurorą! Kur prokuroras, ten, žinai, nebetoli ir langas su geležinėmis krotomis. Žinai, vieną sykį mano gyvenime buvo panašus dalykas. Įsikrausto mano butan policijos atstovai ir sako: „Įstatymų vardu įsakius prokurorui areštuojame tamstą!“
ŠEREIKA (nervingai rišdamas galvą rankšluosčiu). Apsaugok mus Dieve nuo kalėjimo ir terbos...
VELIČKA. Fu, net dabar šiurpuliai nukratė... – Ir kad ims jie viską versti, griauti, maigyti, čiupinėti, dairytis – nė vienos vietelės neliko sveikos. O kai žvilgteri jie tau akysna, rodosi, sielą tau iešmais varto... Taip, bra, viską joj ir skaito, kaip iš rašto...
ŠEREIKA (neramus). Ne, Petrai, jeigu tu tikrai man esi prietelis, tai būtinai, ėė, turi paimti iš manęs palaikyti tą pundelį. Daug jis čia vietos užims? Žiūrėk, visai mažytėlis ryšulėlis... (Kiša jam.)
VELIČKA. Ne, ne, Napoleonai! Neimsiu. – Nagi tu savo žmonai atiduok!
ŠEREIKA. Liubai?
VELIČKA. Jeigu pas ją ir rastų, tai ji pasakytų, kad jos – ir šventas dalykas. Ir niekas jų nė pirštu nepaliestų. Juo labiau dar, kad Liuba tavo neteisėta žmona.
ŠEREIKA. Vadinasi, taip įstatymai sako, Petrai?
VELIČKA. O, įstatymai, bra, gudrus dalykas. Jie, žinai, ir į vieną ir į kitą pusę. Tik reikia mokėti su jais elgtis. Jeigu kitą sykį ne įstatymais, o širdimi vaduotųs teisėjas, tai taip, bra, tave nusmalintų, kad ir saulės niekados nebepamatytum.
ŠEREIKA. Tai sakai Liubai duoti palaikyti? A?
VELIČKA. Geriausia vieta. Juk ji tave myli. Nepabėgs su tavo pinigais.
ŠEREIKA. Ėė... Jeigu ne tas, ėė, prokuroras, mano Liuba tiek matytų tuos pinigus, kiek ji mato savo ausis... Žinai, moteriai tik parodyk pinigą, tai tiek ji, tiek ir tas pats pinigas taip ir tirpsta, tartum ledas saulei šviečiant...
(Įeina Šereikienė.)
3
ŠEREIKIENĖ (Veličkai). A, ir tamsta čia! (Sveikinasi.)
ŠEREIKA. Labas, Liubyte.
ŠEREIKIENĖ. Vis dar tebesergi? Aš tau vaistų parnešiau. Priimk tuos miltelius su vandeniu.
ŠEREIKA. Ačiū. Ką čia padės tie milteliai. Mes čia posėdžiaujame su Petru.
ŠEREIKIENĖ (sėdasi šalia Veličkos). Slaptūs valstybės reikalai?
ŠEREIKA. Taip. Žinai, ėė, labai svarbūs reikalai.
ŠEREIKIENĖ. Kaip tamsta laikais, ponas Velička?
VELIČKA. Ačiū. Neperblogiausiai. Tamsta kaip tik laiku atėjai. Mes čia turime reikalą į tamstą.
ŠEREIKIENĖ. Į mane? Įdomu.
VELIČKA. Nors tiesą pasakius – ne mes, o Napoleonas.
ŠEREIKIENĖ (vyrui). Klausau.
ŠEREIKA. Taigi, žinai, Liuba, reikaliuką. Palaikyti pas save keletą dienų va šitą pundelį. (Rodo.)
ŠEREIKIENĖ. O kas čia yra?
ŠEREIKA. Ot čia ir visas dalykas. Tu turi man prisiekti, kad nežiūrėsi, kas tame pundely yra.
VELIČKA. Na, ką tu, Napoleonai! Kaip tau ne gėda reikalauti iš moters tokio didelio žygio? Jeigu moteriai liepsi prisiekti, tai ji niekados nebeiškęs...
ŠEREIKIENĖ (lepteli Veličkai pirštine). Vis ant moterų. O jūs tai jau labai geri.
ŠEREIKA (susirūpinęs). Tai kažin kaipgi čia dabar, Petrai?
VELIČKA. Tame punduly, ponia, nieko ypatinga nėra, išskyrus popergalius, kurie gali daug gera, o kartu ir daug pikta padaryti.
ŠEREIKA. Taigi – daug gera ir pikta... Čia mat, mano miela, slaptūs raštai sudėti, byla, kurią tu turi pasaugoti pas save.
ŠEREIKIENĖ. Nors ir daug iš manęs reikalaujate, bet tiek to. Savo vyrui juk negalima atsakyti. Prašau duoti. (Siekia imti.)
ŠEREIKA. Bet vis delto, Liuba, prisiek man, kad tu jų, tų popergalių, nežiūrėsi. Nes jie, mat, sulig numeracijos sudėti. Dar sumaišysi, žinai.
ŠEREIKIENĖ. Ot koks. Savo žmona netiki. Kuogi tau prisiekti?
VELIČKA. Che che... Meile ir visais šventais jausmais...
ŠEREIKIENĖ. Na – meile ir visais jausmais.
ŠEREIKA. Ir Dievu!
ŠEREIKIENĖ. Na, ką tu čia – ir Dievu... Duokš greičiau! (Paima iš Šereikos pinigus.)
ŠEREIKA. Jeigu tavęs kas kartais paklaustų, kieno tas pundelis, sakyk, ėė, kad tavo, kad tu iš Rusijos parsivežei.
ŠEREIKIENĖ. Slaptus raštus? Ar tau galvoj nebegerai? Juk pamanytų, kad proklamacijos!
ŠEREIKA. Iš tikrųjų... Tfu, visai susisukė galva... – Na, žinai, nesakyk iš Rusijos. Geriausia pasakyk, kad motina davė. Ot!
ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai aš, visų pirma, turiu pažiūrėti...
ŠEREIKA. Liuba, o priesaika?
ŠEREIKIENĖ. Na, nebijok, nebijok. Dievai su jais, su tais tavo raštais. Labai man jie reikalingi.
ŠEREIKA. Fu... (Šluostosi kaktą.)
VELIČKA. Na, ką jūs čia, kaip maži vaikai? Reikalas ne juokai. Mat pas mus, ponia, gali įvykti krata...
ŠEREIKIENĖ. Krata?
VELIČKA. Ponia nebijok.
ŠEREIKIENĖ. Ne, ne! Tuomet aš nenoriu... (Kiša Veličkai pundelį.)
ŠEREIKA (griebdamas pinigus). Liuba!...
VELIČKA. Jeigu tuos raštus pas mus rastų, mum būtų labai nesmagu. O pas tamstą, visų pirma, niekados negali būti kratos, o antra – jeigu juos ir rastų pas tamstą, vistiek jokios bėdos nebūtų. Ir visas reikalas.
ŠEREIKA. Taigi! Ir visas reikalas! Ir nėra ko ten žiūrėti.
ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai prašau duoti. (Paima.) Aš padarysiu taip, kaip liepiate. (Kyla eiti.)
ŠEREIKA (kažką galvoja). Pala, pala! (Veličkai.) Aš dar turiu vieną pundelį.
VELIČKA. Tai ko tu žiopsai? Nešk ir aną!
ŠEREIKA. Lukterėk, Liubyte... Aš tuoj atnešiu. (Išeina.)
4
ŠEREIKIENĖ (kilnodama pundelį). Nejau tiek pinigų?
VELIČKA. O tu ką manai? Ir dar atneš.
ŠEREIKIENĖ. Ot skriaga!
VELIČKA. Ir tu dar svyruoji – ar su manim važiuoti, ar su juo palikti! Juk jeigu ne aš, tai tu per tuos visus metus būtum pusplikė vaikščiojusi, o jo pinigai pelėja paslėpti.
ŠEREIKIENĖ. Ach, Petrai...
VELIČKA. Jeigu nenori paskrajoti po gražų pasaulį, lik su juo vargo skursti. Man kas. Nors aš tave ir myliu, bet ką gi aš darysiu, jeigu tu nevažiuosi...
ŠEREIKIENĖ. Bet kaipgi aš... Ach, tu Dieve... Tavo žmona... Kaipgi ji, vargšė?.. Ji prakeiks mus...
VELIČKA. Ką ten – prakeiks! Juk ji vistiek iš manęs neturi jokios paguodos. O pinigų aš jai palikau ne tik gyventi, bet ir iškilmingoms šermenims... Tu nemanyk, kad aš jau toks beširdis žmogus...
ŠEREIKIENĖ. Tai kur gi tu manai važiuoti?
VELIČKA. Per Berlyną, per Paryžių... Dieną Nicoj, kitą Neapoly... Gėlės, saulė, jūra, kalnai... Ir tuo metu – pinigų pilnos kišenės. O už pinigą tau visas pasaulis šypsodamasis raitosi po tavo kojų ir žiūri, kad tik laiku patenkintų kiekvieną tavo norą, kiekvieną užgaidą...
ŠEREIKIENĖ. Tai tu tikrai nori, kad aš su tavim važiuočiau? Neapvilsi?
VELIČKA. Ar aš noriu! Kaip tau ne gėda!...
ŠEREIKIENĖ. Ach, tu Dieve... Kaip gi čia dabar man...
VELIČKA (prikaišiodamas). Liuba!...
ŠEREIKIENĖ. Ė! Ar aš, pagaliau, ne laisvas paukštis? Važiuoju! Vežk mane nors į patį pragarą! Čia va mano brangenybės. Paimk jas pas save, kad aš beskubėdama neužmirščiau.
VELIČKA (patenkintas). Senai taip reikėjo. Aš tau, kaip Demonas Tamarai, visą pasaulį prieš tave paklupdysiu. Tu kaip princesa su manim gyvensi. Ėch, Liubočka!... (Pagriebęs bučiuoja jai rankas.) Žinai, duok man ir nuo pirštų visus žiedus. Pasilik tik jungtuvių žiedą. Mes turime juo kukliausiai atrodyti. Važiuosime slaptai. Po kita pavarde.
ŠEREIKIENĖ (nusimausčiusi žiedus atiduoda juos Veličkai). Vadinasi, tuoj ir važiuojame?
VELIČKA (pažiūri į laikrodį). Už kokių dvidešimties minučių. Ts!
(Įeina Šereika.)
5
ŠEREIKA. Šit dar vienas pundelis. Tik tu, Liubyte, žiūrėk man! Jeigu aš tavęs nemylėčiau, niekuomet tavim nepasitikėčiau. (Duoda jai pundelį.) Tik gerai padėk, kad kas nenujotų ir kad pelės nepradėtų šeimininkauti.
VELIČKA. Na, dabar viskas tvarkoj.
ŠEREIKA. Ir kam, rodosi, tos visos perturbacijos reikalingos? Gyveni žmogus, niekam pikta negeidi... Laimingas, patenkintas... Papučia kitas vėjas – ir visa tavo laimė, visa tavo sunkiai įgyta ramybė kažkur dingsta, tartum monai, iš akių... – Bet ką čia aš dabar... (Žiūri čia į žmoną, čia į Veličką.) Ką ir jus užkrėčiau savo kalba? Ė, neliūdėkite, mano mieli. Ką gi daryti. Dievas žino ką daro. Be jo žinios ir plaukas nuo galvos nenukrenta...
(Įeina Ona.)
6
ONA. Ponas ministeris... (Visi kyla.) Rimvydžiokas... Sako poną visą direktorių nori matyti.
ŠEREIKA. Mane? (Puldinėja į visas puses.) Kur gi čia dabar priimti?
VELIČKA. Be abejo, čionai. Mes su ponia Liuba išeisime.
ŠEREIKIENĖ (eina ir paskum sustoja.) Napoleonai... Tu, žinai, nepyk ant manęs, jeigu aš... Žinai, gyvenimas toks galingas, o mes, moterys...
VELIČKA (Šereikienei). Hm... Hm...
ŠEREIKA. Na, ko jūs čia, po velnių, dar tupčiojate?! Greičiau nešdinkitės!
(Velička paima Šereikienę ir išsiveda.)
ŠEREIKA (bėga prieškambario link). Ach, gerasai Dieve... Padėk man šią valandą...
ONA. Nors rizus nuo galvos numestum, ponas, o tai dar išgąsdinsi svečią.
ŠEREIKA (meta jai rankšluostį). Išnešk jį iš čia! (Išeina.)
ONA. Sakau jau, tų ponų gyvenimas, kaip kokių bepročių. Nei tau nakties kaip reikiant, nei kitų galų. Visą laiką kaip stoty. Ir sveiką žmogų gali iš galvos išvaryti. (Išeina.)
7
ŠEREIKA (įleisdamas Rimvydą). Prašau, ponas ministeri, prašau.
RIMVYDAS. Tamsta vienas?
ŠEREIKA. Vienas, vienas, ponas ministeri. – Prašau, jūsų ekscelencija. (Duoda sėsti.)
RIMVYDAS. Dėkui. (Atsisėda.)
ŠEREIKA. Čia pas mane sėdėjo mano žmonelė su ponu Velička, bet, išgirdę tamstą ateinant, išėjo. Kaipgi. Toks svečias. O Liucija, tur būt, pasivaikščioti išėjo...
RIMVYDAS. Tamstos duktė pas dėdę, pas poną Labutį.
ŠEREIKA. Jiedu neperskiriami bičiuliai, ponas ministeri. Kaipgi. Kur buvę, kur nebuvę – visuomet vienas pas kitą.
RIMVYDAS. Aš žinau, ponas Šereika. Jie mane čia ir atsiuntė pasikalbėti su tamsta.
ŠEREIKA. Perdaug man garbės, ponas ministeri. Reikėjo paskambinti, ponas ministeri, ir aš būčiau kaip žaibas atlėkęs. Iš tikrųjų. Man net nesmagu, jūsų ekscelencija....
RIMVYDAS (apsidairo). Ar mes čia ramiai galime kalbėti?
ŠEREIKA (apžiūri duris).. Ramiausiai, ponas ministeri. Nebent sienos...
RIMVYDAS. Prašau sėsti ir pasakyti man, kokiuose tamsta santykiuose su ponu Velička? Tik nuoširdžiai, be jokių pagražinimų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.