ŠEREIKA. Taigi! Ir visas reikalas! Ir nėra ko ten žiūrėti.
ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai prašau duoti. (Paima.) Aš padarysiu taip, kaip liepiate. (Kyla eiti.)
ŠEREIKA (kažką galvoja). Pala, pala! (Veličkai.) Aš dar turiu vieną pundelį.
VELIČKA. Tai ko tu žiopsai? Nešk ir aną!
ŠEREIKA. Lukterėk, Liubyte... Aš tuoj atnešiu. (Išeina.)
4
ŠEREIKIENĖ (kilnodama pundelį). Nejau tiek pinigų?
VELIČKA. O tu ką manai? Ir dar atneš.
ŠEREIKIENĖ. Ot skriaga!
VELIČKA. Ir tu dar svyruoji – ar su manim važiuoti, ar su juo palikti! Juk jeigu ne aš, tai tu per tuos visus metus būtum pusplikė vaikščiojusi, o jo pinigai pelėja paslėpti.
ŠEREIKIENĖ. Ach, Petrai...
VELIČKA. Jeigu nenori paskrajoti po gražų pasaulį, lik su juo vargo skursti. Man kas. Nors aš tave ir myliu, bet ką gi aš darysiu, jeigu tu nevažiuosi...
ŠEREIKIENĖ. Bet kaipgi aš... Ach, tu Dieve... Tavo žmona... Kaipgi ji, vargšė?.. Ji prakeiks mus...
VELIČKA. Ką ten – prakeiks! Juk ji vistiek iš manęs neturi jokios paguodos. O pinigų aš jai palikau ne tik gyventi, bet ir iškilmingoms šermenims... Tu nemanyk, kad aš jau toks beširdis žmogus...
ŠEREIKIENĖ. Tai kur gi tu manai važiuoti?
VELIČKA. Per Berlyną, per Paryžių... Dieną Nicoj, kitą Neapoly... Gėlės, saulė, jūra, kalnai... Ir tuo metu – pinigų pilnos kišenės. O už pinigą tau visas pasaulis šypsodamasis raitosi po tavo kojų ir žiūri, kad tik laiku patenkintų kiekvieną tavo norą, kiekvieną užgaidą...
ŠEREIKIENĖ. Tai tu tikrai nori, kad aš su tavim važiuočiau? Neapvilsi?
VELIČKA. Ar aš noriu! Kaip tau ne gėda!...
ŠEREIKIENĖ. Ach, tu Dieve... Kaip gi čia dabar man...
VELIČKA (prikaišiodamas). Liuba!...
ŠEREIKIENĖ. Ė! Ar aš, pagaliau, ne laisvas paukštis? Važiuoju! Vežk mane nors į patį pragarą! Čia va mano brangenybės. Paimk jas pas save, kad aš beskubėdama neužmirščiau.
VELIČKA (patenkintas). Senai taip reikėjo. Aš tau, kaip Demonas Tamarai, visą pasaulį prieš tave paklupdysiu. Tu kaip princesa su manim gyvensi. Ėch, Liubočka!... (Pagriebęs bučiuoja jai rankas.) Žinai, duok man ir nuo pirštų visus žiedus. Pasilik tik jungtuvių žiedą. Mes turime juo kukliausiai atrodyti. Važiuosime slaptai. Po kita pavarde.
ŠEREIKIENĖ (nusimausčiusi žiedus atiduoda juos Veličkai). Vadinasi, tuoj ir važiuojame?
VELIČKA (pažiūri į laikrodį). Už kokių dvidešimties minučių. Ts!
(Įeina Šereika.)
5
ŠEREIKA. Šit dar vienas pundelis. Tik tu, Liubyte, žiūrėk man! Jeigu aš tavęs nemylėčiau, niekuomet tavim nepasitikėčiau. (Duoda jai pundelį.) Tik gerai padėk, kad kas nenujotų ir kad pelės nepradėtų šeimininkauti.
VELIČKA. Na, dabar viskas tvarkoj.
ŠEREIKA. Ir kam, rodosi, tos visos perturbacijos reikalingos? Gyveni žmogus, niekam pikta negeidi... Laimingas, patenkintas... Papučia kitas vėjas – ir visa tavo laimė, visa tavo sunkiai įgyta ramybė kažkur dingsta, tartum monai, iš akių... – Bet ką čia aš dabar... (Žiūri čia į žmoną, čia į Veličką.) Ką ir jus užkrėčiau savo kalba? Ė, neliūdėkite, mano mieli. Ką gi daryti. Dievas žino ką daro. Be jo žinios ir plaukas nuo galvos nenukrenta...
(Įeina Ona.)
6
ONA. Ponas ministeris... (Visi kyla.) Rimvydžiokas... Sako poną visą direktorių nori matyti.
ŠEREIKA. Mane? (Puldinėja į visas puses.) Kur gi čia dabar priimti?
VELIČKA. Be abejo, čionai. Mes su ponia Liuba išeisime.
ŠEREIKIENĖ (eina ir paskum sustoja.) Napoleonai... Tu, žinai, nepyk ant manęs, jeigu aš... Žinai, gyvenimas toks galingas, o mes, moterys...
VELIČKA (Šereikienei). Hm... Hm...
ŠEREIKA. Na, ko jūs čia, po velnių, dar tupčiojate?! Greičiau nešdinkitės!
(Velička paima Šereikienę ir išsiveda.)
ŠEREIKA (bėga prieškambario link). Ach, gerasai Dieve... Padėk man šią valandą...
ONA. Nors rizus nuo galvos numestum, ponas, o tai dar išgąsdinsi svečią.
ŠEREIKA (meta jai rankšluostį). Išnešk jį iš čia! (Išeina.)
ONA. Sakau jau, tų ponų gyvenimas, kaip kokių bepročių. Nei tau nakties kaip reikiant, nei kitų galų. Visą laiką kaip stoty. Ir sveiką žmogų gali iš galvos išvaryti. (Išeina.)
7
ŠEREIKA (įleisdamas Rimvydą). Prašau, ponas ministeri, prašau.
RIMVYDAS. Tamsta vienas?
ŠEREIKA. Vienas, vienas, ponas ministeri. – Prašau, jūsų ekscelencija. (Duoda sėsti.)
RIMVYDAS. Dėkui. (Atsisėda.)
ŠEREIKA. Čia pas mane sėdėjo mano žmonelė su ponu Velička, bet, išgirdę tamstą ateinant, išėjo. Kaipgi. Toks svečias. O Liucija, tur būt, pasivaikščioti išėjo...
RIMVYDAS. Tamstos duktė pas dėdę, pas poną Labutį.
ŠEREIKA. Jiedu neperskiriami bičiuliai, ponas ministeri. Kaipgi. Kur buvę, kur nebuvę – visuomet vienas pas kitą.
RIMVYDAS. Aš žinau, ponas Šereika. Jie mane čia ir atsiuntė pasikalbėti su tamsta.
ŠEREIKA. Perdaug man garbės, ponas ministeri. Reikėjo paskambinti, ponas ministeri, ir aš būčiau kaip žaibas atlėkęs. Iš tikrųjų. Man net nesmagu, jūsų ekscelencija....
RIMVYDAS (apsidairo). Ar mes čia ramiai galime kalbėti?
ŠEREIKA (apžiūri duris).. Ramiausiai, ponas ministeri. Nebent sienos...
RIMVYDAS. Prašau sėsti ir pasakyti man, kokiuose tamsta santykiuose su ponu Velička? Tik nuoširdžiai, be jokių pagražinimų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.