ŠEREIKIENĖ (eina ir paskum sustoja.) Napoleonai... Tu, žinai, nepyk ant manęs, jeigu aš... Žinai, gyvenimas toks galingas, o mes, moterys...
VELIČKA (Šereikienei). Hm... Hm...
ŠEREIKA. Na, ko jūs čia, po velnių, dar tupčiojate?! Greičiau nešdinkitės!
(Velička paima Šereikienę ir išsiveda.)
ŠEREIKA (bėga prieškambario link). Ach, gerasai Dieve... Padėk man šią valandą...
ONA. Nors rizus nuo galvos numestum, ponas, o tai dar išgąsdinsi svečią.
ŠEREIKA (meta jai rankšluostį). Išnešk jį iš čia! (Išeina.)
ONA. Sakau jau, tų ponų gyvenimas, kaip kokių bepročių. Nei tau nakties kaip reikiant, nei kitų galų. Visą laiką kaip stoty. Ir sveiką žmogų gali iš galvos išvaryti. (Išeina.)
7
ŠEREIKA (įleisdamas Rimvydą). Prašau, ponas ministeri, prašau.
RIMVYDAS. Tamsta vienas?
ŠEREIKA. Vienas, vienas, ponas ministeri. – Prašau, jūsų ekscelencija. (Duoda sėsti.)
RIMVYDAS. Dėkui. (Atsisėda.)
ŠEREIKA. Čia pas mane sėdėjo mano žmonelė su ponu Velička, bet, išgirdę tamstą ateinant, išėjo. Kaipgi. Toks svečias. O Liucija, tur būt, pasivaikščioti išėjo...
RIMVYDAS. Tamstos duktė pas dėdę, pas poną Labutį.
ŠEREIKA. Jiedu neperskiriami bičiuliai, ponas ministeri. Kaipgi. Kur buvę, kur nebuvę – visuomet vienas pas kitą.
RIMVYDAS. Aš žinau, ponas Šereika. Jie mane čia ir atsiuntė pasikalbėti su tamsta.
ŠEREIKA. Perdaug man garbės, ponas ministeri. Reikėjo paskambinti, ponas ministeri, ir aš būčiau kaip žaibas atlėkęs. Iš tikrųjų. Man net nesmagu, jūsų ekscelencija....
RIMVYDAS (apsidairo). Ar mes čia ramiai galime kalbėti?
ŠEREIKA (apžiūri duris).. Ramiausiai, ponas ministeri. Nebent sienos...
RIMVYDAS. Prašau sėsti ir pasakyti man, kokiuose tamsta santykiuose su ponu Velička? Tik nuoširdžiai, be jokių pagražinimų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.