Patriotai71-73 psl. · apie 5 min.
Ketvirtas veiksmas94% kūrinio
71 psl.

ŠEREIKIENĖ. Ė! Ar aš, pagaliau, ne laisvas paukštis? Važiuoju! Vežk mane nors į patį pragarą! Čia va mano brangenybės. Paimk jas pas save, kad aš beskubėdama neužmirščiau.

VELIČKA (patenkintas). Senai taip reikėjo. Aš tau, kaip Demonas Tamarai, visą pasaulį prieš tave paklupdysiu. Tu kaip princesa su manim gyvensi. Ėch, Liubočka!... (Pagriebęs bučiuoja jai rankas.) Žinai, duok man ir nuo pirštų visus žiedus. Pasilik tik jungtuvių žiedą. Mes turime juo kukliausiai atrodyti. Važiuosime slaptai. Po kita pavarde.

ŠEREIKIENĖ (nusimausčiusi žiedus atiduoda juos Veličkai). Vadinasi, tuoj ir važiuojame?

VELIČKA (pažiūri į laikrodį). Už kokių dvidešimties minučių. Ts!

(Įeina Šereika.)

5

ŠEREIKA. Šit dar vienas pundelis. Tik tu, Liubyte, žiūrėk man! Jeigu aš tavęs nemylėčiau, niekuomet tavim nepasitikėčiau. (Duoda jai pundelį.) Tik gerai padėk, kad kas nenujotų ir kad pelės nepradėtų šeimininkauti.

VELIČKA. Na, dabar viskas tvarkoj.

ŠEREIKA. Ir kam, rodosi, tos visos perturbacijos reikalingos? Gyveni žmogus, niekam pikta negeidi... Laimingas, patenkintas... Papučia kitas vėjas – ir visa tavo laimė, visa tavo sunkiai įgyta ramybė kažkur dingsta, tartum monai, iš akių... – Bet ką čia aš dabar... (Žiūri čia į žmoną, čia į Veličką.) Ką ir jus užkrėčiau savo kalba? Ė, neliūdėkite, mano mieli. Ką gi daryti. Dievas žino ką daro. Be jo žinios ir plaukas nuo galvos nenukrenta...

(Įeina Ona.)

6

ONA. Ponas ministeris... (Visi kyla.) Rimvydžiokas... Sako poną visą direktorių nori matyti.

ŠEREIKA. Mane? (Puldinėja į visas puses.) Kur gi čia dabar priimti?

VELIČKA. Be abejo, čionai. Mes su ponia Liuba išeisime.

72 psl.

ŠEREIKIENĖ (eina ir paskum sustoja.) Napoleonai... Tu, žinai, nepyk ant manęs, jeigu aš... Žinai, gyvenimas toks galingas, o mes, moterys...

VELIČKA (Šereikienei). Hm... Hm...

ŠEREIKA. Na, ko jūs čia, po velnių, dar tupčiojate?! Greičiau nešdinkitės!

(Velička paima Šereikienę ir išsiveda.)

ŠEREIKA (bėga prieškambario link). Ach, gerasai Dieve... Padėk man šią valandą...

ONA. Nors rizus nuo galvos numestum, ponas, o tai dar išgąsdinsi svečią.

ŠEREIKA (meta jai rankšluostį). Išnešk jį iš čia! (Išeina.)

ONA. Sakau jau, tų ponų gyvenimas, kaip kokių bepročių. Nei tau nakties kaip reikiant, nei kitų galų. Visą laiką kaip stoty. Ir sveiką žmogų gali iš galvos išvaryti. (Išeina.)

7

ŠEREIKA (įleisdamas Rimvydą). Prašau, ponas ministeri, prašau.

RIMVYDAS. Tamsta vienas?

ŠEREIKA. Vienas, vienas, ponas ministeri. – Prašau, jūsų ekscelencija. (Duoda sėsti.)

RIMVYDAS. Dėkui. (Atsisėda.)

ŠEREIKA. Čia pas mane sėdėjo mano žmonelė su ponu Velička, bet, išgirdę tamstą ateinant, išėjo. Kaipgi. Toks svečias. O Liucija, tur būt, pasivaikščioti išėjo...

RIMVYDAS. Tamstos duktė pas dėdę, pas poną Labutį.

ŠEREIKA. Jiedu neperskiriami bičiuliai, ponas ministeri. Kaipgi. Kur buvę, kur nebuvę – visuomet vienas pas kitą.

RIMVYDAS. Aš žinau, ponas Šereika. Jie mane čia ir atsiuntė pasikalbėti su tamsta.

ŠEREIKA. Perdaug man garbės, ponas ministeri. Reikėjo paskambinti, ponas ministeri, ir aš būčiau kaip žaibas atlėkęs. Iš tikrųjų. Man net nesmagu, jūsų ekscelencija....

RIMVYDAS (apsidairo). Ar mes čia ramiai galime kalbėti?

ŠEREIKA (apžiūri duris).. Ramiausiai, ponas ministeri. Nebent sienos...

RIMVYDAS. Prašau sėsti ir pasakyti man, kokiuose tamsta santykiuose su ponu Velička? Tik nuoširdžiai, be jokių pagražinimų.

73 psl.

ŠEREIKA (stovėdamas). Kaip čia ponui ministeriui, ėė, pasakius?

RIMVYDAS. Paprasčiausiai. Aš klausau.

ŠEREIKA. Na, mudu drauge darbuojamės. Jis direktorius, o aš vice direktorius. Taip sakant, jo dešinioji ranka. Paskum, jis pas mane dažnai, ėė, buvoja. Taip sakant, nuolatinis svečias.

RIMVYDAS. Aš šitą viską žinau. Bet ar tamsta esi tikras, kad ponas Velička žmogus yra – doras, sąžiningas?.

ŠEREIKA (nežino ką sakyti). Ėė...

RIMVYDAS. Ar geras tėvynės sūnus?

ŠEREIKA (pralinksmėjęs). Kai del patriotizmo, ponas ministeri, tai ponas Velička toks jau patriotas, kokių maža. Jis, bra, visuomet lietuviškai pats kalba ir kitus paragina. Jo pirmi žodžiai, jūsų ekscelencija, – tėvynė, patriotizmas!...

RIMVYDAS (šypsosi). Šitaip? Kaip ir ponas Lebertzonas?

ŠEREIKA. Taip, ponas ministeri. Jeigu ne daugiau, tai ir ne mažiau patriotas.

RIMVYDAS. Na, o jo žodžiais galima tikėti, ką jis sako?

ŠEREIKA. Aš manau, ponas ministeri, – švenčiausiai. Žinoma, jeigu neįsigėręs. Kaipgi. Jis man – kaip tikras brolis, kaip tėvas...

RIMVYDAS. Labai gaila.

ŠEREIKA. Ką, ponas ministeri, malonėjai pasakyti?

RIMVYDAS. Labai gaila. Aš net nebežinau ar man betęsti su tamsta ta tema pasikalbėjimą.

ŠEREIKA. O ką, ponas ministeri, ar jis bus ką nors negera pasakęs prieš mane?

RIMVYDAS. Aš šiandie žiūrėjau bylų. Kur tik kas nors šiek tiek neaišku, šiek tiek įtariama, ponas Velička sako, kad tamsta taip padaręs. Sako, ponas Šereika kaltas...

ŠEREIKA. Ponas ministeri! Jūsų ekscelencija! Kaip jis drįsta?!

RIMVYDAS. Ts! Ko tamsta rėki?

ŠEREIKA. Atsiprašau, jūsų ekscelencija. Bet, ponas ministeri, jeigu jis taip sako...

RIMVYDAS. Prašyčiau be tų visų titulų. Juo labiau čionai, tamstos bute, kur aš atėjau pono Labučio įprašytas, na, ir dalinai tamstos dukters, panelės Liucijos...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo baigiasi komedija? Kas laimi, kas pralaimi ir ar pabaiga teisinga?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Šereika, sužinojęs, kad Velička visas kaltes verčia jam, prisipažįsta Rimvydui ir pažada viską pasakyti prokurorui. Liucija jį guodžia: „Dabar viskas bus gerai...“ Velička pabėga su Šereikos pinigais ir Šereikienės brangenybėmis, o Šereikienė, pagauta su čemodanėliu, lieka be nieko. Labutis, laimėjęs loterijoje šešiasdešimt tūkstančių, pažada juos atiduoti Liucijos . Ne visi nubausti: didžiausias sukčius pabėga, todėl Rimvydas taria „Na ir išvakarės mūsų rytojaus...“ Tikrasis „rytojus“ dar neatėjo.

Rašiniui: DoraTėvynė

2. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Melas ir tiesa

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.