Patriotai72-74 psl. · apie 5 min.
Ketvirtas veiksmas95% kūrinio
72 psl.

ŠEREIKIENĖ (eina ir paskum sustoja.) Napoleonai... Tu, žinai, nepyk ant manęs, jeigu aš... Žinai, gyvenimas toks galingas, o mes, moterys...

VELIČKA (Šereikienei). Hm... Hm...

ŠEREIKA. Na, ko jūs čia, po velnių, dar tupčiojate?! Greičiau nešdinkitės!

(Velička paima Šereikienę ir išsiveda.)

ŠEREIKA (bėga prieškambario link). Ach, gerasai Dieve... Padėk man šią valandą...

ONA. Nors rizus nuo galvos numestum, ponas, o tai dar išgąsdinsi svečią.

ŠEREIKA (meta jai rankšluostį). Išnešk jį iš čia! (Išeina.)

ONA. Sakau jau, tų ponų gyvenimas, kaip kokių bepročių. Nei tau nakties kaip reikiant, nei kitų galų. Visą laiką kaip stoty. Ir sveiką žmogų gali iš galvos išvaryti. (Išeina.)

7

ŠEREIKA (įleisdamas Rimvydą). Prašau, ponas ministeri, prašau.

RIMVYDAS. Tamsta vienas?

ŠEREIKA. Vienas, vienas, ponas ministeri. – Prašau, jūsų ekscelencija. (Duoda sėsti.)

RIMVYDAS. Dėkui. (Atsisėda.)

ŠEREIKA. Čia pas mane sėdėjo mano žmonelė su ponu Velička, bet, išgirdę tamstą ateinant, išėjo. Kaipgi. Toks svečias. O Liucija, tur būt, pasivaikščioti išėjo...

RIMVYDAS. Tamstos duktė pas dėdę, pas poną Labutį.

ŠEREIKA. Jiedu neperskiriami bičiuliai, ponas ministeri. Kaipgi. Kur buvę, kur nebuvę – visuomet vienas pas kitą.

RIMVYDAS. Aš žinau, ponas Šereika. Jie mane čia ir atsiuntė pasikalbėti su tamsta.

ŠEREIKA. Perdaug man garbės, ponas ministeri. Reikėjo paskambinti, ponas ministeri, ir aš būčiau kaip žaibas atlėkęs. Iš tikrųjų. Man net nesmagu, jūsų ekscelencija....

RIMVYDAS (apsidairo). Ar mes čia ramiai galime kalbėti?

ŠEREIKA (apžiūri duris).. Ramiausiai, ponas ministeri. Nebent sienos...

RIMVYDAS. Prašau sėsti ir pasakyti man, kokiuose tamsta santykiuose su ponu Velička? Tik nuoširdžiai, be jokių pagražinimų.

73 psl.

ŠEREIKA (stovėdamas). Kaip čia ponui ministeriui, ėė, pasakius?

RIMVYDAS. Paprasčiausiai. Aš klausau.

ŠEREIKA. Na, mudu drauge darbuojamės. Jis direktorius, o aš vice direktorius. Taip sakant, jo dešinioji ranka. Paskum, jis pas mane dažnai, ėė, buvoja. Taip sakant, nuolatinis svečias.

RIMVYDAS. Aš šitą viską žinau. Bet ar tamsta esi tikras, kad ponas Velička žmogus yra – doras, sąžiningas?.

ŠEREIKA (nežino ką sakyti). Ėė...

RIMVYDAS. Ar geras tėvynės sūnus?

ŠEREIKA (pralinksmėjęs). Kai del patriotizmo, ponas ministeri, tai ponas Velička toks jau patriotas, kokių maža. Jis, bra, visuomet lietuviškai pats kalba ir kitus paragina. Jo pirmi žodžiai, jūsų ekscelencija, – tėvynė, patriotizmas!...

RIMVYDAS (šypsosi). Šitaip? Kaip ir ponas Lebertzonas?

ŠEREIKA. Taip, ponas ministeri. Jeigu ne daugiau, tai ir ne mažiau patriotas.

RIMVYDAS. Na, o jo žodžiais galima tikėti, ką jis sako?

ŠEREIKA. Aš manau, ponas ministeri, – švenčiausiai. Žinoma, jeigu neįsigėręs. Kaipgi. Jis man – kaip tikras brolis, kaip tėvas...

RIMVYDAS. Labai gaila.

ŠEREIKA. Ką, ponas ministeri, malonėjai pasakyti?

RIMVYDAS. Labai gaila. Aš net nebežinau ar man betęsti su tamsta ta tema pasikalbėjimą.

ŠEREIKA. O ką, ponas ministeri, ar jis bus ką nors negera pasakęs prieš mane?

RIMVYDAS. Aš šiandie žiūrėjau bylų. Kur tik kas nors šiek tiek neaišku, šiek tiek įtariama, ponas Velička sako, kad tamsta taip padaręs. Sako, ponas Šereika kaltas...

ŠEREIKA. Ponas ministeri! Jūsų ekscelencija! Kaip jis drįsta?!

RIMVYDAS. Ts! Ko tamsta rėki?

ŠEREIKA. Atsiprašau, jūsų ekscelencija. Bet, ponas ministeri, jeigu jis taip sako...

RIMVYDAS. Prašyčiau be tų visų titulų. Juo labiau čionai, tamstos bute, kur aš atėjau pono Labučio įprašytas, na, ir dalinai tamstos dukters, panelės Liucijos...

74 psl.

ŠEREIKA (linksmai). Liucijos?.. Klausau, ponas ministeri.

RIMVYDAS. Juk tamsta, tur būt, žinai, kad kai tikra tiesa pažvelgia žmogui akysna, visi tie titulai, tartum koki tušti butaforijos barškalai, kažkur nuslenka ir liekti tik žmonės, turį tik širdys bei smegenys. Tat ir kalbėkimės dabar ne kaipo direktorius su ministeriu, o kaip tikri žmonės, kaip dori piliečiai.

ŠEREIKA. Klausau, ponas ministeri.

RIMVYDAS. Taigi, mano dėdė ir tamstos duktė prašo manęs, kad aš tamstą, taip sakant, išgelbėčiau iš pono Veličkos globos. Sako, kad jis toks svieto perėjūnas, kuriam, išskyrus pinigus, nieko nesama šventa...

ŠEREIKA. Ėė... Aš ponui ministeriui pasakysiu, kad jeigu aš ir esu kuo nors, ėė...

RIMVYDAS. Aš klausau, ponas Šereika. Prašau ramiai, nesinervinti.

ŠEREIKA. Jeigu aš ir esu kuo nors nusidėjęs savo darbuose, tai vis pono Veličkos įveltas. Ir kaip jis drįsta dabar mane kaltinti! Aš jį tuojau čionai pristatysiu! Tegu jis akyse pabando ką nors panašu pasakyti!.. (Nori eiti.)

RIMVYDAS. Ponas Šereika, kol kas nereikia. Tamsta man visą reikalą sugadinsi.

ŠEREIKA. Aš kaltas! A, kad jį kur negalia! Dar krikščionis, katalikybę priėmęs!

RIMVYDAS. Prašau sėsti ir ramiai kalbėti. Girdi tamsta?

ŠEREIKA. Aš nė vienu pirštu neprisilytėjau... Kaip mane gyvą matai, ponas ministeri... Galiu prisiekti, kryžių pabučiuoti!..

RIMVYDAS. Kam dar čia tas kryžius, ponas Šereika, kai pati siela kryžium gula?

ŠEREIKA. Ponas ministeri!.. Kaip mane gyvą matai!..

RIMVYDAS. Susimildamas, ramiau, tamsta!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo baigiasi komedija? Kas laimi, kas pralaimi ir ar pabaiga teisinga?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Šereika, sužinojęs, kad Velička visas kaltes verčia jam, prisipažįsta Rimvydui ir pažada viską pasakyti prokurorui. Liucija jį guodžia: „Dabar viskas bus gerai...“ Velička pabėga su Šereikos pinigais ir Šereikienės brangenybėmis, o Šereikienė, pagauta su čemodanėliu, lieka be nieko. Labutis, laimėjęs loterijoje šešiasdešimt tūkstančių, pažada juos atiduoti Liucijos . Ne visi nubausti: didžiausias sukčius pabėga, todėl Rimvydas taria „Na ir išvakarės mūsų rytojaus...“ Tikrasis „rytojus“ dar neatėjo.

Rašiniui: DoraTėvynė

2. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Melas ir tiesa

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.