ŠEREIKA (linksmai). Liucijos?.. Klausau, ponas ministeri.
RIMVYDAS. Juk tamsta, tur būt, žinai, kad kai tikra tiesa pažvelgia žmogui akysna, visi tie titulai, tartum koki tušti butaforijos barškalai, kažkur nuslenka ir liekti tik žmonės, turį tik širdys bei smegenys. Tat ir kalbėkimės dabar ne kaipo direktorius su ministeriu, o kaip tikri žmonės, kaip dori piliečiai.
ŠEREIKA. Klausau, ponas ministeri.
RIMVYDAS. Taigi, mano dėdė ir tamstos duktė prašo manęs, kad aš tamstą, taip sakant, išgelbėčiau iš pono Veličkos globos. Sako, kad jis toks svieto perėjūnas, kuriam, išskyrus pinigus, nieko nesama šventa...
ŠEREIKA. Ėė... Aš ponui ministeriui pasakysiu, kad jeigu aš ir esu kuo nors, ėė...
RIMVYDAS. Aš klausau, ponas Šereika. Prašau ramiai, nesinervinti.
ŠEREIKA. Jeigu aš ir esu kuo nors nusidėjęs savo darbuose, tai vis pono Veličkos įveltas. Ir kaip jis drįsta dabar mane kaltinti! Aš jį tuojau čionai pristatysiu! Tegu jis akyse pabando ką nors panašu pasakyti!.. (Nori eiti.)
RIMVYDAS. Ponas Šereika, kol kas nereikia. Tamsta man visą reikalą sugadinsi.
ŠEREIKA. Aš kaltas! A, kad jį kur negalia! Dar krikščionis, katalikybę priėmęs!
RIMVYDAS. Prašau sėsti ir ramiai kalbėti. Girdi tamsta?
ŠEREIKA. Aš nė vienu pirštu neprisilytėjau... Kaip mane gyvą matai, ponas ministeri... Galiu prisiekti, kryžių pabučiuoti!..
RIMVYDAS. Kam dar čia tas kryžius, ponas Šereika, kai pati siela kryžium gula?
ŠEREIKA. Ponas ministeri!.. Kaip mane gyvą matai!..
RIMVYDAS. Susimildamas, ramiau, tamsta!
ŠEREIKA. Negaliu, jūsų ekscelencija! Ne aš, ne aš, ponas ministeri! Vis jis, Velička! Jeigu ne tiesa, jūsų ekscelencija, tegu mane saulei šviečiant perkūnas trenkia, tegu mane žeme praryja! Kol aš maniau, kad jis doras, sąžiningas žmogus, tylėjau tartum žemė, bet dabar išgraužk, Petrai! Aš pats eisiu pas prokurorą ir visą teisybę išrėšiu! Taip, taip! Mane senai jau sąžinė graužia, bet iki šiol vis kentėjau. Sakau, draugas, kaip tėvas man, ponas ministeri... Kaip, manau, savo artimą žudysiu... O jis šitaip, Šereika kaltas!.. Ak, kad tu kur būtum galvą nusisukęs, negu dabar tokia gėda!.. Aš nebegaliu, ponas ministeri... (Sėdasi.) Man širdį skauda, žodžiai gerklėj springsta... (Linguoja galvą.) Šereika kaltas, Šereika kaltas... O jis – švarus, tyras kaip rasos karolis, kaip motinos ašara... (Šluosto akis.)
RIMVYDAS. Aš čia beidamas visai nesitikėjau išgirsti ką nors panašu. Na, jeigu dalykai taip virto, labai puiku. – Tamsta sutinki viską papasakoti teismo organams?
ŠEREIKA (dusliu balsu). Teismo organams?
RIMVYDAS. Taip. Kur tai matyta, kad tuo metu, kai pas mus kiekvienas žmogus turėtų būti didvyris, milžinas, šeimininkautų čia toki žmonės, kurie už pinigą pardavinėja savo sąžinę, visą tautos gerovę...
ŠEREIKA. Su gryna sąžine džiaugtis... Ach!.. (Susiima galvą.)
RIMVYDAS. Ar tam mes, ponas Šereika, tiek kentėjome, kad dabar mūsų atgimusioj tėvynėj įvairiausio plauko nenaudėliai, tiek savi, tiek ir svetimi, beprekiaudami tėvynės meile, krautų sau turtus, statytųsi puikius rūmus, pirktų gražius dvarų centrus, linksmi sau burzgėtų puikiais autais pro vargo ir skurdo lūšneles?..
ŠEREIKA (ašarodamas). Jūsų ekscelencija...
RIMVYDAS. Matai, ponas Šereika? (Rodo jam atraitęs rankovę savo pliką ranką.) Aš panašią žaizdą ne tik čia gavau, bekovodamas už mūsų šalies nepriklausomybę, bet ir krūtinėj ją nešioju... Tamsta manai, kad man dabar tos žaizdos nesijautrina, matant, kaip toki svieto perėjūnai, kaip Velička, arba ir tie patys mūsų broliai, kelia savo plėšikišką orgiją?..
ŠEREIKA (tyliai). Jūsų ekscelencija... ir aš... esu... nusidėjęs... (Sušunka.) Patriotai!.. Hu!.. (Sukniumba ant fotelio atsparos.)
RIMVYDAS. Tamsta manai, kad kas tik moka lietuviškai kalbėti, tas ir patriotas? Jeigu aš, pavyzdžiui, kalbu devyniomis kalbomis, tai aš devynių tautų patriotas? Lauk tokius visus patriotus, kurie ne širdy, o ant lūpų nešioja savo patriotizmą! (Eina prie Šereikos.) Ponas Šereika, aš džiaugiuosiu, kad tamsta visa tai taip atvirai. Matyti, kad tamsta esi sąžiningas žmogus...
ŠEREIKA. Ach, ponas Rimvyde, nesijuok iš manęs... (Užsiėmęs veidą kniubščias kuksi.)
(Įeina Labutis su Liucija.)
8
LABUTIS. Mes nebeiškentėme. Laukėme laukėme, aš ir sakau Liucijai: geriau patys eikime. O čia dar tokia naujiena...
RIMVYDAS (nurimęs). Kokia naujiena?
LIUCIJA (žiūri į tėvą).
LABUTIS. Žinai, Arnai, man per nevalią įbruko Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietą. Likę su Liucija skaitome laikraštį – gi žiūrime, kad aš išlošiau šešiasdešimt tūkstančių. Na, tik pamanykite... (Išsitraukia iš kišenės laikraštį.) Žiūrėk! Va čia. Užvardyta „Laimingas žmogus“.
RIMVYDAS (paskaitęs). Iš tikrųjų. Na, ką gi, sveikinu (Kažką patylomis pašnabžda Liucijai, rodydamas į sėdintį Šereiką.)
LABUTIS. Ir ką aš dabar darysiu su tokia krūva pinigų? Ir laimė ir nelaimė kartu. Dar užbubins kas.
LIUCIJA (prieina prie tėvo). Tėveli! (Pajudina jam petį.) Tėveli... Aš viską žinau...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo baigiasi komedija? Kas laimi, kas pralaimi ir ar pabaiga teisinga?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Šereika, sužinojęs, kad Velička visas kaltes verčia jam, prisipažįsta Rimvydui ir pažada viską pasakyti prokurorui. Liucija jį guodžia: „Dabar viskas bus gerai...“ Velička pabėga su Šereikos pinigais ir Šereikienės brangenybėmis, o Šereikienė, pagauta su čemodanėliu, lieka be nieko. Labutis, laimėjęs loterijoje šešiasdešimt tūkstančių, pažada juos atiduoti Liucijos . Ne visi nubausti: didžiausias sukčius pabėga, todėl Rimvydas taria „Na ir išvakarės mūsų rytojaus...“ Tikrasis „rytojus“ dar neatėjo.
Rašiniui: DoraTėvynė
2. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
3. Kiek pinigų Labutis laimi Raudonojo Kryžiaus loterijoje?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.