ŠEREIKA. Negaliu, jūsų ekscelencija! Ne aš, ne aš, ponas ministeri! Vis jis, Velička! Jeigu ne tiesa, jūsų ekscelencija, tegu mane saulei šviečiant perkūnas trenkia, tegu mane žeme praryja! Kol aš maniau, kad jis doras, sąžiningas žmogus, tylėjau tartum žemė, bet dabar išgraužk, Petrai! Aš pats eisiu pas prokurorą ir visą teisybę išrėšiu! Taip, taip! Mane senai jau sąžinė graužia, bet iki šiol vis kentėjau. Sakau, draugas, kaip tėvas man, ponas ministeri... Kaip, manau, savo artimą žudysiu... O jis šitaip, Šereika kaltas!.. Ak, kad tu kur būtum galvą nusisukęs, negu dabar tokia gėda!.. Aš nebegaliu, ponas ministeri... (Sėdasi.) Man širdį skauda, žodžiai gerklėj springsta... (Linguoja galvą.) Šereika kaltas, Šereika kaltas... O jis – švarus, tyras kaip rasos karolis, kaip motinos ašara... (Šluosto akis.)
RIMVYDAS. Aš čia beidamas visai nesitikėjau išgirsti ką nors panašu. Na, jeigu dalykai taip virto, labai puiku. – Tamsta sutinki viską papasakoti teismo organams?
ŠEREIKA (dusliu balsu). Teismo organams?
RIMVYDAS. Taip. Kur tai matyta, kad tuo metu, kai pas mus kiekvienas žmogus turėtų būti didvyris, milžinas, šeimininkautų čia toki žmonės, kurie už pinigą pardavinėja savo sąžinę, visą tautos gerovę...
ŠEREIKA. Su gryna sąžine džiaugtis... Ach!.. (Susiima galvą.)
RIMVYDAS. Ar tam mes, ponas Šereika, tiek kentėjome, kad dabar mūsų atgimusioj tėvynėj įvairiausio plauko nenaudėliai, tiek savi, tiek ir svetimi, beprekiaudami tėvynės meile, krautų sau turtus, statytųsi puikius rūmus, pirktų gražius dvarų centrus, linksmi sau burzgėtų puikiais autais pro vargo ir skurdo lūšneles?..
ŠEREIKA (ašarodamas). Jūsų ekscelencija...
RIMVYDAS. Matai, ponas Šereika? (Rodo jam atraitęs rankovę savo pliką ranką.) Aš panašią žaizdą ne tik čia gavau, bekovodamas už mūsų šalies nepriklausomybę, bet ir krūtinėj ją nešioju... Tamsta manai, kad man dabar tos žaizdos nesijautrina, matant, kaip toki svieto perėjūnai, kaip Velička, arba ir tie patys mūsų broliai, kelia savo plėšikišką orgiją?..
ŠEREIKA (tyliai). Jūsų ekscelencija... ir aš... esu... nusidėjęs... (Sušunka.) Patriotai!.. Hu!.. (Sukniumba ant fotelio atsparos.)
RIMVYDAS. Tamsta manai, kad kas tik moka lietuviškai kalbėti, tas ir patriotas? Jeigu aš, pavyzdžiui, kalbu devyniomis kalbomis, tai aš devynių tautų patriotas? Lauk tokius visus patriotus, kurie ne širdy, o ant lūpų nešioja savo patriotizmą! (Eina prie Šereikos.) Ponas Šereika, aš džiaugiuosiu, kad tamsta visa tai taip atvirai. Matyti, kad tamsta esi sąžiningas žmogus...
ŠEREIKA. Ach, ponas Rimvyde, nesijuok iš manęs... (Užsiėmęs veidą kniubščias kuksi.)
(Įeina Labutis su Liucija.)
8
LABUTIS. Mes nebeiškentėme. Laukėme laukėme, aš ir sakau Liucijai: geriau patys eikime. O čia dar tokia naujiena...
RIMVYDAS (nurimęs). Kokia naujiena?
LIUCIJA (žiūri į tėvą).
LABUTIS. Žinai, Arnai, man per nevalią įbruko Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietą. Likę su Liucija skaitome laikraštį – gi žiūrime, kad aš išlošiau šešiasdešimt tūkstančių. Na, tik pamanykite... (Išsitraukia iš kišenės laikraštį.) Žiūrėk! Va čia. Užvardyta „Laimingas žmogus“.
RIMVYDAS (paskaitęs). Iš tikrųjų. Na, ką gi, sveikinu (Kažką patylomis pašnabžda Liucijai, rodydamas į sėdintį Šereiką.)
LABUTIS. Ir ką aš dabar darysiu su tokia krūva pinigų? Ir laimė ir nelaimė kartu. Dar užbubins kas.
LIUCIJA (prieina prie tėvo). Tėveli! (Pajudina jam petį.) Tėveli... Aš viską žinau...
ŠEREIKA. Liucija!.. (Apsikabina dukterį.) Dukrele!..
LIUCIJA (glosto jam plaukus). Dabar viskas bus gerai... Viskas bus gerai...
LABUTIS. Švogeri, girdėjai? Aš kapitalistu tapau!
ŠEREIKA (numoja ranka).
LABUTIS. Iš tikrųjų – vienas vargas su tais pinigais. Nei dieną, nei naktį tau ramybės nebus...
(Staiga pasigirsta triukšmas ir riksmas gretimame kambary.)
LIUCIJA. Na, ten dabar kas? (Pribėgus atidaro duris.)
9
ONA (tempdama už rankos Šereikienę, pasirėdžiusią kelionėn ir nešiną čemodanėliu). Eikš, eikš, ponia! Kas tai matė taip daryti? Dievaži! Juk tai svieto pabaiga!
LIUCIJA. Ona, ar iš proto išsikraustei?
ONA. Ne aš, panele, o poniai tur būt ne visi namie... (Rodo į nusiminusią Šereikienę.)
ŠEREIKA. Liuba, tu, ėė, išvažiuoji?
ŠEREIKIENĖ (tyli nuleidusi galvą).
ONA. Na, ko gi tyli? Nori, kad aš papasakočiau? Man nesunku. Dievaži, nesunku. – Aš, mat, netyčia pastebėjau (Šereikai), kad tamstos prietelka su tuo Velička kažką slapčia tariasi padaryti. Tat nebeiškenčiau ir, pridėjusi prie rakto skylutės ausį, ėmiau klausyti. Ogi man net plaukai ėmė šiauštis. Sako, mes pinigus kišenėn ir for. Šereikos peibėlis neims...
ŠEREIKA. Ką?
ONA. Tur būt jau Amerikon buvo susitarę... Kur gi daugiau...
ŠEREIKA (Šereikienei, kaip griausmas). Pinigus! Atiduok mano pinigus!
ŠEREIKIENĖ. Jie pas Veličką.
ŠEREIKA (bėga prie durų). Petrai! Drauge!
ONA. Nebepavysi, ponai. Jis su čemodanu kaip aitvaras išdūmė.
ŠEREIKA. Ką? (Griebias už galvos.)
RIMVYDAS (bėga į kabinetą). Telefoną!
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, užmušk mane... (Puola prieš jį ant kelių.)
ŠEREIKA. Jis išvežė pinigus! Mano visą turtą!.. (Vaikščioja susiėmęs galvą.)
ŠEREIKIENĖ. Ir mano visas brangenybes... (Rauda.)
ŠEREIKA. Oi, oi!.. Kaip aš dabar gyvensiu?.. (Bėgioja.)
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo baigiasi komedija? Kas laimi, kas pralaimi ir ar pabaiga teisinga?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Šereika, sužinojęs, kad Velička visas kaltes verčia jam, prisipažįsta Rimvydui ir pažada viską pasakyti prokurorui. Liucija jį guodžia: „Dabar viskas bus gerai...“ Velička pabėga su Šereikos pinigais ir Šereikienės brangenybėmis, o Šereikienė, pagauta su čemodanėliu, lieka be nieko. Labutis, laimėjęs loterijoje šešiasdešimt tūkstančių, pažada juos atiduoti Liucijos . Ne visi nubausti: didžiausias sukčius pabėga, todėl Rimvydas taria „Na ir išvakarės mūsų rytojaus...“ Tikrasis „rytojus“ dar neatėjo.
Rašiniui: DoraTėvynė
2. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?
Rašiniui: Melas ir tiesa
3. Kiek pinigų Labutis laimi Raudonojo Kryžiaus loterijoje?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.