Patriotai6-8 psl. · apie 5 min.
Pirmas veiksmas10% kūrinio
6 psl.

ŠEREIKA. Rodosi, visą pasaulį apglobtum ir, ėė, bučiuotum jį, glamonėtum... Ėchva!.. (Kažkaip linksmai apsisuka ant vienos kojos.)

ŠEREIKIENĖ. Na, susimildamas... Ar įsigėrei ar ką?.. Kas čia dabar per šposai?

ŠEREIKA. Aš išsigert tai išsigėriau. Kaip sako, gerk, tik proto nepamesk. O kad aš proto nepamečiau, šit jum įrodymas. (Krapštosi kišenėse.) Pamatysite, ką aš padariau.

ŠEREIKIENĖ. Na, na! Nesikrapštyk gi, kaip višta!

ŠEREIKA. Pala, pala. Šit... (Rodo glėbį pinigų.) Dvidešimts tūkstančių! Ėė... Uždirbau...

ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų? (Patenkinta atsisėda.) Taip ir sakyk!

ŠEREIKA (mušdamasis į krūtinę). Dvidešimts tūkstančių, kaip mane gyvą matai... O paskum po šlakelį išmetėme – ir kas man ką padarys?..

LIUCIJA (visą laiką nuošaliau sėdėjusi su knyga). Na, žinoma. Daugiau nieko ir nebežino, kaip vien tik tūkstančius ir išsigerti. Ė... (Demonstratyviai išeina.)

4.

ŠEREIKA. Liucija, kur tu?

ŠEREIKIENĖ. Ji šiandie kaip musės įkąsta. Neliesk jos. – Tikrai – dvidešimts?

ŠEREIKA. Dvidešimts! (Rodo.) A, Liuba?

ŠEREIKIENĖ. Parodyk. Aš patikrinsiu.

ŠEREIKA (vikriai slėpdamas pinigus). Ėė, aš jau pats kelis sykius patikrinau... Pinigą bra, reikia stipriai laikyti... O tai jis tau – fuit ir – baba...

ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane didvyris... Ponas vice direktorius...

ŠEREIKA. O tu ką manai! O, dabar aš – hėhė...

ŠEREIKIENĖ. Ne veltui tave Napoleonu pakrikštijo.

ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Aš – Nepoleonas! (Juokiasi.)

ŠEREIKIENĖ (irgi juokiasi). Cha cha...

ŠEREIKA (rimtai). Tik dabar, Liuba, reikia žiūrėti, kad pas mus viskas būtų, ėė, pavyzdinga, dora. Priešų visuomet nestinga. O ypač, kai žmogus plačiau imi veikti, dirbti tėvynės labui...

7 psl.

ŠEREIKIENĖ. Ko tau bijoti? Ar tu ne patriotas, ar neremi labdaringų įstaigų? Juk dar tik vakar paaukojai „Lopšeliui“ net visą šimtinę. Tegu tik kiti būna toki gailestingi ir duosnūs.

ŠEREIKA (pastebi kunigaikščio paveikslą). Jau atnešė. Na, dabar tai jau visai, ėė, patriotiškai atrodo mūsų salionas. O antras kur?

ŠEREIKIENĖ. Aną barzduočių aš tavo kabinete pakabinsiu. Tegu ir tavo klijentai mato, kad tu esi geras patriotas ir lietuvišką meną remi.

ŠEREIKA (kėsnodamasis prieš paveikslą). Tu plieno kalaviju švaisteis po savo tėvynę, o aš dabar dirbu, prakaituoju jos labui. Ko mes ne didvyriai? A?

ŠEREIKIENĖ (viliodama). Napoleonai, eikš čia... (Meilinasi.)

ŠEREIKA. Dvidešimts tūkstančių, Liubyte! Ir ne daugiau kaip per vieną pusvalandį. Juokai manai? A?

ŠEREIKIENĖ. Oho! (Apkabinusi pabučiuoja jį.)

ŠEREIKA. Dabar man visos durys atdaros. Kur tik žengiu, visur – garbė, godonė! O, pinigas – tai toks daiktas, kuris tave kaip saulė lydi...

ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Be pinigų žmogus tartum be galvos.

ŠEREIKA. Be galvos! Ne tik be galvos, bet ir – be kojų, be rankų, be širdies, be visko! Be pinigų žmogus – tai ne žmogus, o asilas, ant kurio visi jodinėja...

ŠEREIKIENĖ. Vienas ar su kuo kitu pasidalinai?

ŠEREIKA. Su ponu direktorium, Velička.

ŠEREIKIENĖ. Su ponu Velička? Na, tai aš dabar suprantu.

ŠEREIKA. Aš, žinoma, tau nesakyčiau. Nes čia, nors ir visai nekaltas dalykėlis, bet vis delto, ėė, valstybinė paslaptis. Bet jis pats, ponas Velička, man pareiškė, kad aš nuo tavęs nesislėpčiau. Sako, pasigirk žmonai. Ji tave, ėė, geriau mylės... O pinigas, bra, viską daro...

ŠEREIKIENĖ. Koks jis geras tas Velička. (Kažkaip juokiasi.)

8 psl.

ŠEREIKA. Liuba, ar tau ponas Velička taip nepatinka, kad reikia man jį tau priminti ir tu bematant kažkaip nepatenkinta daraisi? Gal jis tave kuo užgavo? Pasakyk man. Aš jį, bra, taip aptašysiu... Che che...

ŠEREIKIENĖ. Juk jis žino, kad mes laisvai susiėję gyvename. Dar ko gera supyks kada nors ir išplepės visiems. O juk kunigai, manau, už tą mus nepagirtų?

ŠEREIKA. Ėė, kunigai! Pirmiau ir aš jų bijojau. Bet dabar – kas man kunigai! Paaukosiu krikščioniškai įstaigai – ir viskas bus šventa! Ot, kas man dabar kunigai! Pinigas, bra, garbingas – kalnus griauna...

ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip. Bet vis delto, žinai, nei šis nei tas taip gyventi.

ŠEREIKA. Tai ką tu? Pirmiau, kai aš norėjau vesti prie altorio, tai tu – ne, ne, o dabar pati? Tfu, niekaip, ėė, nesuprasi bobų...

ŠEREIKIENĖ. Tuomet, Napoleonai, kažkokiame lauže gyvenome, pinigų neturėjome...

ŠEREIKA. Į bažnyčią, tai į bažnyčią! Man dabar vistiek! Tik, žinoma, visą tą ceremoniją reikia taip padaryti, kad nė lapė nesulotų. O tai ims paskum sveikinti... Jaunikis, jaunikis... Žinai, bereikalingos išlaidos...

ŠEREIKIENĖ (apsikabina jį). Kaip tik tu norėsi, Napoleonai, taip ir padarysime.

ŠEREIKA. Paimsim ką nors liudininku ir marš prie altorio. Per kokį pusvalandį – ir viskas bus kaip reikiant. Na, ką patenkinta savo vice direktorium?

ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane tikras karžygis... – Žinai, tu labai panašus į tą barzdotą kunigaikštį... Iš tikrųjų...

ŠEREIKA (patenkintas). Jo barzda didesnė. Tartum Lietuvos šilai...

ŠEREIKIENĖ. O juk, tiesą pasakius, aš ničnieko nežinau – nei kada tie jūsų kunigaikščiai yra gyvenę, nei su kuo jie yra kariavę. Jeigu kiltų kada nors kalba geroj draugijoj...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa

2. Kiek pinigų Šereika parneša namo ir rodo žmonai pirmajame veiksme?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.