ŠEREIKIENĖ. Ko tau bijoti? Ar tu ne patriotas, ar neremi labdaringų įstaigų? Juk dar tik vakar paaukojai „Lopšeliui“ net visą šimtinę. Tegu tik kiti būna toki gailestingi ir duosnūs.
ŠEREIKA (pastebi kunigaikščio paveikslą). Jau atnešė. Na, dabar tai jau visai, ėė, patriotiškai atrodo mūsų salionas. O antras kur?
ŠEREIKIENĖ. Aną barzduočių aš tavo kabinete pakabinsiu. Tegu ir tavo klijentai mato, kad tu esi geras patriotas ir lietuvišką meną remi.
ŠEREIKA (kėsnodamasis prieš paveikslą). Tu plieno kalaviju švaisteis po savo tėvynę, o aš dabar dirbu, prakaituoju jos labui. Ko mes ne didvyriai? A?
ŠEREIKIENĖ (viliodama). Napoleonai, eikš čia... (Meilinasi.)
ŠEREIKA. Dvidešimts tūkstančių, Liubyte! Ir ne daugiau kaip per vieną pusvalandį. Juokai manai? A?
ŠEREIKIENĖ. Oho! (Apkabinusi pabučiuoja jį.)
ŠEREIKA. Dabar man visos durys atdaros. Kur tik žengiu, visur – garbė, godonė! O, pinigas – tai toks daiktas, kuris tave kaip saulė lydi...
ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Be pinigų žmogus tartum be galvos.
ŠEREIKA. Be galvos! Ne tik be galvos, bet ir – be kojų, be rankų, be širdies, be visko! Be pinigų žmogus – tai ne žmogus, o asilas, ant kurio visi jodinėja...
ŠEREIKIENĖ. Vienas ar su kuo kitu pasidalinai?
ŠEREIKA. Su ponu direktorium, Velička.
ŠEREIKIENĖ. Su ponu Velička? Na, tai aš dabar suprantu.
ŠEREIKA. Aš, žinoma, tau nesakyčiau. Nes čia, nors ir visai nekaltas dalykėlis, bet vis delto, ėė, valstybinė paslaptis. Bet jis pats, ponas Velička, man pareiškė, kad aš nuo tavęs nesislėpčiau. Sako, pasigirk žmonai. Ji tave, ėė, geriau mylės... O pinigas, bra, viską daro...
ŠEREIKIENĖ. Koks jis geras tas Velička. (Kažkaip juokiasi.)
ŠEREIKA. Liuba, ar tau ponas Velička taip nepatinka, kad reikia man jį tau priminti ir tu bematant kažkaip nepatenkinta daraisi? Gal jis tave kuo užgavo? Pasakyk man. Aš jį, bra, taip aptašysiu... Che che...
ŠEREIKIENĖ. Juk jis žino, kad mes laisvai susiėję gyvename. Dar ko gera supyks kada nors ir išplepės visiems. O juk kunigai, manau, už tą mus nepagirtų?
ŠEREIKA. Ėė, kunigai! Pirmiau ir aš jų bijojau. Bet dabar – kas man kunigai! Paaukosiu krikščioniškai įstaigai – ir viskas bus šventa! Ot, kas man dabar kunigai! Pinigas, bra, garbingas – kalnus griauna...
ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip. Bet vis delto, žinai, nei šis nei tas taip gyventi.
ŠEREIKA. Tai ką tu? Pirmiau, kai aš norėjau vesti prie altorio, tai tu – ne, ne, o dabar pati? Tfu, niekaip, ėė, nesuprasi bobų...
ŠEREIKIENĖ. Tuomet, Napoleonai, kažkokiame lauže gyvenome, pinigų neturėjome...
ŠEREIKA. Į bažnyčią, tai į bažnyčią! Man dabar vistiek! Tik, žinoma, visą tą ceremoniją reikia taip padaryti, kad nė lapė nesulotų. O tai ims paskum sveikinti... Jaunikis, jaunikis... Žinai, bereikalingos išlaidos...
ŠEREIKIENĖ (apsikabina jį). Kaip tik tu norėsi, Napoleonai, taip ir padarysime.
ŠEREIKA. Paimsim ką nors liudininku ir marš prie altorio. Per kokį pusvalandį – ir viskas bus kaip reikiant. Na, ką patenkinta savo vice direktorium?
ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane tikras karžygis... – Žinai, tu labai panašus į tą barzdotą kunigaikštį... Iš tikrųjų...
ŠEREIKA (patenkintas). Jo barzda didesnė. Tartum Lietuvos šilai...
ŠEREIKIENĖ. O juk, tiesą pasakius, aš ničnieko nežinau – nei kada tie jūsų kunigaikščiai yra gyvenę, nei su kuo jie yra kariavę. Jeigu kiltų kada nors kalba geroj draugijoj...
ŠEREIKA. Aš tau, Liuba, dabar tikrų žinių apie juos irgi negalėčiau suteikti. Geriau aš tau knygutę nupirksiu. Manau, kad knygynuose tokių knygų kiek tik nori yra.
ŠEREIKIENĖ. Čia Liucija kažkokią knygą skaitė. Šit. (Paima Liucijos paliktą knygą.) Čia, tur būt, taip apie ką nors. (Varto knygą.)
ŠEREIKA. Perskaityk man kaip ji užvardyta ir aš tau pasakysiu apie ką joj yra rašoma.
ŠEREIKIENĖ (skaito). „Rytojaus išvakarės“.
ŠEREIKA. Kaip, kaip?
ŠEREIKIENĖ. „Rytojaus išvakarės“.
ŠEREIKA. Matyti, koks nors romanas, panašus, che che, į mūsų...
(Įeina Ona.)
5.
ONA (pravėrusi į kambarį duris). Ponas patriotas.
ŠEREIKA. Kas?
ONA (pakeltu balsu). Ponas patriotas!
ŠEREIKA. Koks ten, ėė, pusgalvis taip užsirekomendavo?
ONA. Nagi kcelencija.
ŠEREIKA. Kcelencija?
ONA. Ar man ne vistiek – kcelencija ar patriotas? Kaip man ponia visų direktorienė pasakė, aš taip ir vadinu.
ŠEREIKA. Tfu! Na, sakyk gi pagaliau, kas ten, ėė, per žvėris atėjo?
ONA. Na ir kogi čia dabar ponas šūkauji kaip miške? Ar aš čia kuo kalta? Jeigu taip norite žinoti, kas atėjo, tai ir pasakysiu.
ŠEREIKA. Ar mes norime!? Na!
ONA. Nagi Velička, kuris prieš karą mūsų parapijos miestely su šobliu prie šono vaikščiojo.
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas direktorius! (Išbėga į prieškambarį.)
ŠEREIKA. Na ir velnias jį dabar čia įkandin atneša! Kad tik pinigų nepareikalautų grąžinti. (Onai.) Ko gi tu tokia susiraukusi kaip devynios pėtnyčios?
ONA. Ponas žadėjai man pinigų...
ŠEREIKA. Žadėjau ir gausi!
ONA. Kad man dabar labai reikia. Rašo, kad motina serga. Duonos pristigo. O čia spaudžia mokesnius už žemę mokėti. Dievaži. Vienas vargas – ne vargas... Nors ponas neskriaustum, tiek aš jau ponui ištikimai tarnauju... Juk dar kaip ir giminė gadijuosi...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
2. Kiek pinigų Šereika parneša namo ir rodo žmonai pirmajame veiksme?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.