Mykoliukas atsitraukia nuo Severjos bent per žingsnį, nes jam atrodo netinkama sėdėti greta savo prižiūrėtojo, ir laukia, ką tijūnas lieps. Pasakotojas sako, kad Mykoliukas „įbailintas, pavergtos dvasios“: namie jį pavergė brolio šeima, dvare tijūnas. Net poilsio dieną, toli nuo dvaro, jis būtų šokęs, išgirdęs įsakymą. Tuo tarpu Geišė elgiasi drąsiai, kalbina merginą, juokauja ir slapta pakviečia ją į mišką. Ši scena rodo, kad baudžiava valdo ne tik darbą, bet ir žmogaus sielą.

Tvankią dieną Mykoliukas pamato savo gyvenimo „pragarą“ ir pagalvoja apie vedybas. Tačiau jis prisimena brolio vaikus: be jo darbo brolis nepavaldys valako ir vaikai eis elgetomis. Naujai porai brolio troboje vietos nėra, o savo valako jis, plikas, negautų. Išeiti iš Aužbikų jam neužtenka jėgų. Todėl jis aukoja savo laimę dėl kitų, o vėliau, išgirdęs apie tijūno piršlybas, tik susitaiko: „Ne jam, ne jam - dėdei...“.

Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.