Paskui pasirodo didžiulės galvos, viena dvyla kakta, antra lauka. Negailestingai atlaužti aukštyn snukiai varvančiomis iš nasrų seilėmis lyg šaukte šaukės dangaus keršto už tai, kad artojas jungo galus pririšo jiems prie ragų, ne prie sprando, ir jie ne pečiais turi traukti didelį, sunkų arklą bližę ir versti storas bei plačias įžėlusio dirvono velėnas. Galvos lyg pačios savaime oru plaukia, pamažu, užsimerkusios, reikšdamos begalinę kančią ir priverstinę kantrybę. Plaukia lyg paskutinėmis pastangomis: pasvyruos, pasvyruos, čia pat kris į vagą, ir apklos jas velėna. Tik galvomis atseka stori, aukštyn kupromis išvirtę sprandai, tiek, tau rodos, galingi, jog, pajungus už jų, jaučiai nubrauktų į lomą visą kriaušių, ir tu imi abejoti, begu tik iš netesėjimo, iš per didelio sunkumo jaučiai vos vos pakruta ir tokią kančią reiškia. - Tinginiai, apsimetėliai! Aš jums parodysiu! - aiškina tau vis dar už kalno tebesąs rūstybės balsas ir tokia papliauška, jog tau net šaltis nueina per visą kūną lyg tau prie pat ausies būtų kas iššovęs iš pištalieto. Tai artojas perliejo katram per nugarą. Tokį smūgį gavę, jaučiai turėjo šokti kaip įgelti, o tuo tarpu jie nė nekrust; eina, kaip ėję, lyg kojomis taikydami į valkelę ir nedrįsdami, be nebus per gilu, be nenumarmės ligi pat antrojo dangaus, kurs va matyt.
Už jungo, jaučių ir viso pakinkymo pagaliau matyti žmogysta, pasilenkusi žemyn ir dar perkrypusi kairėn. Tvirtai nutvėręs vieną arklo ragą dešine, kaire žemai nuspaudęs antrą ragą, idant velėna juoba virstų į tą pusę; Žmogaus kepurė užmauta ant styrinčio aukštyn bližės rago, dirželis persvertas per žagrės galą. Palaidi, ant kelinių išleisti, kaip rusų, marškiniai plakasi pakinkliuose ir be sagtelės pakaklėje. Krūtinėje prasikėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią juodais plaukais kaip Ezavo. Tai darė jspūdžio, lyg užantyje tebūtų buvusi tuštuma, ne kūnas. Plika lig pakaušio galva saulėje blizga kaip metalinė. Stori uostai kelmais styri nepakarpomi, tik daugiau darbo užduodami nusišniurkščius, kol juos nusausini šiurkščiais kaip karštuvai delnais.
Jaučiams tai pramoga. Ligi tik artojas atims vieną ranką nuo bližės gracingai dviem piršteliais, kaip ienagaliai nosiai paspausti ir energingai patriūbys nosim, jog net per mišką aidas pereina, tuoj jungas sustoja ir kantriai laukia, neva artojui pataikaudamas, ne savo tinginiui, kol jis pabaigs tą painią ir sudėtingą operaciją. - N-e-e-a, vilko sotie! Užmigote?!
Ūmai supyksta susitvarkęs artojas ir papliauška baisiąja savo disciplina, tuo kankinimo įrankiu. Jaučiai betgi pamažu išsitempia kaip tramvajaus arklys, iš vietos patraukdamas vagoną su penkiomis dešimtimis važiuolių. Patraukia, ir žagrė lyg pati savaime ima toliau riekti rugieną ir versti plačią bei storą velėną.
Stačia galva nuropojo atkalne lig paantvalnio ir vėl sustojo; čia artojas nebesako nieko. Palikęs botagą skersai žagrės galo, delnu kaip karštuvu braukia vienam šiapus nugarkaulio. Perbrauktų ir anapus, tik nepatogu pajungtam. Vienoje vietoje ranka kažin ko užkliuvo. Tai susidomėjo ir, praskleidęs plaukus, pažiūrėjo, be ne vėlyvasis inkstiras ar koks šašas. Nykščio naga, didumo sulyg geru kaušeliu, nukabino - prilipusį grumstelį. Perbraukė kitam. Čia nieko neužkliuvo. Tai iš viso abu du apmetė akim iš priešakio.
Jaučiai buvo įganyti kaip stumbrai bent po tris birkavus. Jų kailiai žvilgėjo kaip mašastiniai. Šlaunys buvo švarios, nėmaž neapskretusios guolio mėšlais, matyt, sausai gulima. Nestigo nė vieno plaukelio, kurie būtų buvę nušutę nuo prikepusio mėšlo ar nuzuzinti, besikasant į tvoras ar sąsparas nuo suskių ir dulkių. Matyti, buvo rūpestingai trenkami.
Pagaliau artojas abiem perbraukia per snukius, išleisdamas neapibrėžto pasigėrėjimo balsą: - Ė-ė-ė...
Ir nueina paežin didelės, niekieno dar nepaliestos žolės parauti. Po gerą saują supenėjęs per abi ranki jungui, vėl nežmoniškai surinka: - Sukitės, nevalos, liurbiai, kad jus visi vilkai papjautų!
Ir papliauškėja baisiąja disciplina. Gavę po smūgį, jaučiai nė netimptelia. Toks jau jų rambumas ar kokie monai? O monai labai paprasti. Ant trumpo botkočio ne sukriai suvytas botagas užnertas, tik užrišta plati minkšta šikšna, juoba tinkama musioms sienose naikinti, ne storaodžiams jaučiams raginti. Sveiki, nesubadyti, nesuraižioti ariamųjų pasturgaliai reiškė, jog botkočio gale nebūta nė paprastojo, jaučiais ariant, akstino, įkaltos vinies.
Dvylis, laukis ir artojas buvo tad ne kankintojai kits kito, tik labai susimylėjusi sutartinė trijulė; artojas ne skūrlupys, ne įpykėlis pergelta širdimi, kurs savo apmaudą giežia ant kitų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip atsisveikina Mykoliukas ir Severja ir kodėl ši scena tokia svarbi visam jo gyvenimui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Severja ateina į Šiukštus, nes sąžinė jai sako, kad ji Mykoliuką išdavė. Ji jį bučiuoja ir glamonėja, „visą save davė Mykoliukui“, bet jis nieko daugiau neima. Jis lieka savo „išsvajotosios srities“ žmogus ir atsisveikina žodžiais, kad visą gyvenimą grojo „tau, tiktai tau ir saulei“. Jos pabučiavimai tampa jo „svajonių rūmo“ ramsčiais: pasakotojas sako, kad jis buvo laimingas visą amžių, nes šių rūmų neišmainė į ką nors pigesnio. Net po trisdešimties metų jis naktimis dėkoja Dievui už šią valandą.
Rašiniui: MeilėDora
2. Ką simbolizuoja nutrūkusios skripkelės stygos Severjos vestuvėse?
Rašiniui: KūrėjasMeilė
3. Kodėl antra dalis prasideda rūsčiu artojo rėkimu ir tik vėliau atskleidžiama, kad tai Mykoliukas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Skaitytojas pirmiausia girdi grubius šauksmus ir botago pliaukšėjimą ir mano, kad artojas kankina gyvulius. Tada paaiškėja, kad botagas tėra minkšta šikšna, jaučiai sveiki, švarūs ir įganyti, o artojas, sustojęs, juos glosto ir šeria žole. Tik tada atskleidžiama, kad šis rėksnys yra „tas pats minkštaširdis Mykoliukas“. Toks pasakojimo būdas sukuria netikėtumą ir parodo, kaip per trisdešimt metų pasikeitė dėdės išorė, nors širdis liko ta pati.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbas
4. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.