Meldės dėdė ir namie, tik čia kitaip. Atsiklaups nakties glūdumoje prieš Dievo kančią, pakalbės paprastuosius negudrius savo poterėlius, tars ačiū už praleistąją dienelę ir ima dėkoti Dievui už tą neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę, kurios yra iš Jo prityręs, jaunas būdamas, kada mylėjo ir buvo mylimas. Saldumo pagautas, kniubo ir nebesikėlė; nenorėjo gadinti tos dangiškosios valandos, kada jį mylimoji mergelė glostė ir bučiavo. Jis, kaip gyvas, tebematė ir tebejautė, lyg tai tuojau būtų atsitikę, kiekvieną jos pajudėjimą. Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko geriau nebegalint duoti.
Ir gulė į lovą, laimingas, gražiai šypsodamos, kaip seniau temokėjo šypsotis. Dar nemigęs sapnavo ir užmigęs svajojo vis kažin ką gera ir laiminga, kol išaušta tikrenybės diena ir dienos tikrenybė su svetimais, šaltais, neprietelingais, bent jam nepalankiais žmonėmis ir perkelia jį visai į kitą sritį. Ūmai jam darėsi šalta, nejauku tarp jų. Ėdė kartėlis. Jautės apviltas, nors nemokėjo ir nebandė sau pasisakyti, formuluoti, ką gi jam brolis, brolienė, brolvaikiai ir kiti turėjo padaryti gera.
Ir skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitenkinmą gyvenimu - savo jauteliams, kurie tačiau niekur niekuo nebuvo jam prasikaltę.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip atsisveikina Mykoliukas ir Severja ir kodėl ši scena tokia svarbi visam jo gyvenimui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Severja ateina į Šiukštus, nes sąžinė jai sako, kad ji Mykoliuką išdavė. Ji jį bučiuoja ir glamonėja, „visą save davė Mykoliukui“, bet jis nieko daugiau neima. Jis lieka savo „išsvajotosios srities“ žmogus ir atsisveikina žodžiais, kad visą gyvenimą grojo „tau, tiktai tau ir saulei“. Jos pabučiavimai tampa jo „svajonių rūmo“ ramsčiais: pasakotojas sako, kad jis buvo laimingas visą amžių, nes šių rūmų neišmainė į ką nors pigesnio. Net po trisdešimties metų jis naktimis dėkoja Dievui už šią valandą.
Rašiniui: MeilėDora
2. Kaip dėdė Mykolas gyvena du skirtingus gyvenimus: tarp žmonių ir pats sau?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tarp žmonių jis tylus, nesikišantis, laikomas bejausmiu; brolvaikiai jį net pajuokia, o jis viską giliai jaučia ir tik traukiasi į savo kiautą. Laukuose jis išrėkia savo nepasitenkinimą ant jaučių, nors juos labiausiai myli. Pats sau jis gyvena prisiminimais: klėtelėje kabo Dievo kančia, skripkelė ir Severjos šalikas, o naktimis jis dėkoja Dievui už valandą, kai „mylėjo ir buvo mylimas“. Bažnyčioje jis išsitiesia ir laikosi rimčiau už patį kleboną. Šis dvilypumas rodo, kad didelis vidinis turtas gali slypėti už pilkos dėdės išorės.
Rašiniui: Žmogaus vertėTikėjimas
3. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.