Dovydienė išbėga „visa mėlyna iš pykčio ir baimės“ ir rėkia, kad ten ne elgetų prieglauda, nes ūkį jie susikūrė patys, o Rapolas kadaise žadėjo neužstoti kelio. Geišiai iki vakaro sėdi ant savo skrynios ir nesiginčija, nes jaučia, kad „visa tai teisybė“. Tik kai Rapolas primena, kad pusė valako jo, Dovydas nusileidžia ir leidžia gyventi senojoje klėtelėje. Dovydienė savaip teisi, nes šeimoje jau dešimt valgytojų, bet jos žodžiai ir vėlesni priekaištai dėl kiekvieno kąsnio paverčia Geišių duoną karčia.

Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.