Dovydas buvo nesumatus. Jei į Rapolo baidymą skeltis būtų drąsiai atsakęs: prašom, šiam būtų tuoj žadą užkandę. Ką gi Rapolas būtų daręs su ta žeme?
Taip ir liko Rapolai Geišiuose karčios duonos valgyt. O ji buvo karti, oi, karti. Visą naktį Dovydienė klykė, švaistės po pirkią. Įsileidus į klėtelę, dar neleido į trobą. Vis dėlto įėjus į pirkią, neleido prie stalo. Ir prileidus prie stalo duonos laužt, kalbėjo ir kalbėjo apie dykaduonius ir besočius ėdruolius, neskiriant nė mergytės, kuri daugiau net suvalganti už didžiuosius.
Karšinčius - dėdė Rapolas
Labai graži pavasario diena, Velykų diena. Per visą naktį žmonės prabudėjo bažnyčioje, pragiedojo giesmes, praklausė ilgojo pamokslo, prasvajojo su dangaus angelais; tebejaučia žibintų mažų skambaliukų tilindžiavimą, tebereipsta akys nuo daugybės šviesų gilioje tamsoje. Namie liko tos vienos senosios išvirti gardžių ir riebių valgymų, ypač gi belaukiant atšutinti saldaus pieno „žarnoms išvaškuoti“, idant jos, per ištisas septynias savaites gavėnios nejutusios jokių riebalų, dabar ūmai prikrautos mėsų, nepagestų ir neatsisakytų virškinti.
Geišių Rapolas, Dėdė karšinčius, ir jo „sūnus“, atsieit brolio Dovydo paskutinysis vaikas Adomukas, Prikėlime nedalyvavo. Jiedu skaniai šiltai išmiegojo kone lig pat parvažiuojant iš bažnyčios. Adomukas jau patyrė Velykių buvus: iš po jo priegalvėlio keliantis išriedėjo du raudonu kiaušiniu, tokiu, kaip šeštadienį svogūnų lukštais juos motutė virino. Pagriebęs į abidvi rankeli, nė kelinėlėmis neužsimovęs, nubėgo į motutę pasidžiaugti. Motutė labai nustebo, išvydusi tokio gražumo Velykiaus dovaną, pavartė abudu kiaušiniu, papliaukšėjo liežuviu ir tarė: - Jau gali, vaikeli, atsigavėti; jei Velykius lanko, tai jau po atsikėlimui, ir nemiegai ką bežiūrint atitarkš naktį pašalusiu gruodu.
Atsigavėt Adomukas spyrėsi į savo mylimąjį dėdę. Apsirodė ir jam su Velykiaus dovanomis, nustebino ir jį, kaip ir motutę, neregėtu jų gražumu. Ir kai jau visa to buvo gana, Adomukas vieną kiaušinį įteikė dėdei ir įsakė laikyti, pats pasiryžęs mušti. - Na, mušk, - tarė paklusnus dėdė, labai žemai pasilenkdamas, laikydamas visą kiaušinį tyčia apgniaužęs. - Leisk, dėde, mušiu! - ėmė skleisti didelę vyrišką saują mažučiukais vaikiškais savo piršteliais. Dėdė davės, ir kai jau buvo pakankamai atlenktų pirštų, Adomukas tarkštelėjo savuoju kiaušiniu, nežiūrėdamas, kuria vieta į kurią vietą. Jau jau norėjo vyresniųjų būdu tarti sakramentinį: „Dėdės trūko“, tik išvydo savąjį kiužį ir, it pirštus nudegęs, atačiulpė įdubusį kiautą. - Nieko nebepridės - pralaimėjai, duokš kiužį! - tarė dėdė siekdamas. Adomuko akyse pasirodė ašara. - O kuo aš beatsigavėsiu? - tarė. - Na, tai likiva katras prie savo ir eikiva abudu atsigavėtų, - susitaikino dėdė su Adomuku ir, paėmęs jį už rankiotės, prisivedė prie stalo. - Dėk, boba, mums sviesto ant kiaušinių, kad nepaspringtume, daisia.
Dovydienė uždėjo vienam ir antram. Ji šiandie labai gerai buvo nusiteikusi, sulaukus šventų Velykų. - Dabar valgysiva, ką man Velykius yra padėjęs, - tarė dėdė Rapolas, išsiimdamas du raudonu kiaušiniu iš pečionės.
Lygiai skaniai suvalgė ir antrą dvejetą. Daugiau nebebuvo. Tik ir to buvo tam kartui gana. - O dabar eisiva kiaušiniautų. Daisia, bobos kvailės jau turi mums paruošusios. Tik reikia geros terbos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Geišius sutinka brolio Dovydo šeima ir ar Dovydienė visai neteisi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dovydienė išbėga „visa mėlyna iš pykčio ir baimės“ ir rėkia, kad ten ne elgetų prieglauda, nes ūkį jie susikūrė patys, o Rapolas kadaise žadėjo neužstoti kelio. Geišiai iki vakaro sėdi ant savo skrynios ir nesiginčija, nes jaučia, kad „visa tai teisybė“. Tik kai Rapolas primena, kad pusė valako jo, Dovydas nusileidžia ir leidžia gyventi senojoje klėtelėje. Dovydienė savaip teisi, nes šeimoje jau dešimt valgytojų, bet jos žodžiai ir vėlesni priekaištai dėl kiekvieno kąsnio paverčia Geišių duoną karčia.
Rašiniui: KilmėDora
2. Ką atskleidžia Velykų rytas, kurį dėdė Rapolas praleidžia su Adomuku?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Nuo nieko nebereikalingo senio, kurį visi bara, pasakotojas netikėtai pereina prie šiltos scenos: Rapolas mušasi margučiais su mažu Adomuku, jį aprengia ir veda kiaušiniauti. Jis kalba su vaiku rimtai, moko bučiuoti ranką, pagerbti kitus ir saugoti garbę, nes „garbė žmogui reikalinga“. Kartu jis ir juokauja, pavyzdžiui, piktai Uksnienei liepia duoti kiaušinį, ir Adomukas jai rankos nebučiuoja. Ši scena rodo, kad buvęs tijūnas neprarado gerumo ir rado vienintelį klausytoją, kuriam vis dar reikalingas.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
3. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.