Ir padavė Adomukui mažutytę terbelę, baltai išskalbtą ir su pasaitu. Adomukas nemažu pasididžiavimu pasikabino terbą. - Na, eikiva! - tarė. - Palauk! - sustabdė jį dėdė . - Kaipgi tu eisi per kaimą be kelinių? Po tam dar mergos pamatys ir padyvys. Sakys: toks jau didelis Geišių kavalierius, jam jau bene ketvirti metai, ir vis dar bekelnis! Ne, reikia apsitaisyti, daisia, kaip vien reikiant. Ir kelinėmis apsimauti, ir žiponėliu apsivilkti, kad nebūtų šalta, ir kepurėlė užsidėti, kad saulė nekepintų, ir bačiukais apsiauti. Šokti, tiesa, mes tuo tarpu neisiva: reiks palaukti pavakario, kada bernai pradės čirpinti savo muzikas; tai bent kad šunes neįkąstų, - kalbėjo dėdė Rapolas, taisydamas Adomėlį. - Nueisiva į Gražį. Ten gausiva du kiaušiniu. Aš jau tai žinau, vakar girdėjau. Nueisiva int Uksnį. Ten tegausiva vieną kiaušinį. Ten boba kvailė pikta ir pati mažų neturi, tai nė kiaušiniautų neturi ko siųsti. O davei kiaušinį Dovydienės vaikui, tai, Dovydiene, nebūk kiaulė ir atiduok kiaušinį jos vaikui. Tai bus lygu. O neatidavei, skalna likai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Velykų rytas, kurį dėdė Rapolas praleidžia su Adomuku?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Nuo nieko nebereikalingo senio, kurį visi bara, pasakotojas netikėtai pereina prie šiltos scenos: Rapolas mušasi margučiais su mažu Adomuku, jį aprengia ir veda kiaušiniauti. Jis kalba su vaiku rimtai, moko bučiuoti ranką, pagerbti kitus ir saugoti garbę, nes „garbė žmogui reikalinga“. Kartu jis ir juokauja, pavyzdžiui, piktai Uksnienei liepia duoti kiaušinį, ir Adomukas jai rankos nebučiuoja. Ši scena rodo, kad buvęs tijūnas neprarado gerumo ir rado vienintelį klausytoją, kuriam vis dar reikalingas.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.