Adomėlis ima ramsčiuotis, tik lazdos aukščiau rankos daug daugiau, ir ji, kai palenki, visai nusvyra. - Ne, geriau aš lazda raitas, - sprendžia Adomėlis ir kelia koją. Tik pasverda ir, kad dėdė nebūt jo už apykaklės nutvėręs, būt išvirtęs. - Reg reg, koks tavo žirgas neramus ar tu pats girtas. Kai žirgas nenustovi, tai mergoms patinka. Bet kai pats jaunikaitis nepastovi ir žirgan neįsisėda, tai gauna į veidą kojinę pelenų: kam neblaivas atjoji, daisia. Taigi žiūrėk, neužmiršk, girtas pas mergas nejok, nes būsi išjuoktas ir pažemintas. O garbė žmogui reikalinga, daisia. Kad aš, sakysime, nebūč buvęs garbingas, ar aš būč buvęs tijūnas? Tijūnas - pono akis ir ausis. Jei tijūno neklausys taip, kaip paties pono, jis ne tijūnas; ne su rimbu jam pliaukšėti, tik su šakėmis mėšlai mėžti.
Nuėjo abudu į Gražį. Gavo du kiaušiniu. Adomėlis Gražienei pabučiavo dukart į ranką. Nuėjo į Uksnį. Rado tą vieną bobą. Susėdo viduryje suolo ir ėmė šnekėtis apie vištų perinimą, žąsiukų apsaugojimą, kad varnos jų nenešiotų. Daug daug patarimų prikalbėjo dėdė Rapolas. Pagaliau tarė: - Duok, kiaule, kiaušinį: ar nesusipranti, ko čion mes atėjova!
Uksnienė davė, o Adomėlis jai nė karto rankos nepabučiavo. - Čia tu, Adomai, gerai padarei, - tarė dėdė, kai išėjo abudu laukan.
Kiaušiniautojai sugrįžo namo penkiais kiaušiniais nešini ir tai, girdi, dėl to tik, kad daugiau į delmoną nebetilpo. Kitas kaimynes apkalėdosią rytoj.
Vakare dėdė Rapolas nutaisė Adomėlį ir išsinešė jį su savim gulti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Velykų rytas, kurį dėdė Rapolas praleidžia su Adomuku?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Nuo nieko nebereikalingo senio, kurį visi bara, pasakotojas netikėtai pereina prie šiltos scenos: Rapolas mušasi margučiais su mažu Adomuku, jį aprengia ir veda kiaušiniauti. Jis kalba su vaiku rimtai, moko bučiuoti ranką, pagerbti kitus ir saugoti garbę, nes „garbė žmogui reikalinga“. Kartu jis ir juokauja, pavyzdžiui, piktai Uksnienei liepia duoti kiaušinį, ir Adomukas jai rankos nebučiuoja. Ši scena rodo, kad buvęs tijūnas neprarado gerumo ir rado vienintelį klausytoją, kuriam vis dar reikalingas.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.