Piršlės

31 psl.

KAZYS SU JONU Į NIBRUS NEVAIKŠČIODAVO; KĄ GI TEN BŪTŲ VEIKĘ, NEMOKĖDAMI ŠOKTI? IR ŠIAIPJAU SU MERGAITĖMIS NESUSIDĖDAVO. NIEKAS JŲ NEMATĖ, KAD Į KURIĄ ARČIAU GLAUSTŲSI, KURIAI TALKININKAUTŲ. Bet vakaravimų neapleisdavo. Mergaitės rungčiomis verpia, dainuoja; bernaičiai ką mezga, suka ar šiaipjau aplink stalą šnekučiuoja. Neva katras sau, o iš tikrųjų mergaitėms širdelės plakė, kad čia pat bernaičių yra, o bernaičiams buvo gera kaip tik dėl to pat – kad mergaičių čia pat yra. Ir grįždavo namo abudu būriu be galo gerai nusiteikusiu, kad draugėje taip gerai – darbas pasisekė.

Kazys su Jonu buvo Puzionyse bernų bernai. Tai jiems daugiausia tekdavo slapčių žvilgsnių. Jiedu tai juto ir buvo patenkinti, kur ne! Bet tegul tik kuri mergina, pasivijusi vieną ar abudu iš lauko grįžtant, prakalbina:

– Labą vakarą keimarėliui! Ar dar nesuskilote? – aiškia intencija kalbą tęsti. Tuoj gaudavo šiurkštų, net vulgariškai šaltą atsaką:

– Ne vyrų dalykas skeldėti... – ar ką panašu. Tardavo trumpą žodį ir skubėdavo pralenkti.

Mergaitės užsigaudavo. Ar joms galvoje nagrinėti, iš širdies jiedu šiurkštuoliai ar tik dirbtiniai, apsimetę. Ir daugiau nebekalbindavo. Svetimi tai svetimi.

Nei vienas, nei antras neturėjo jokio moteriškos „idealo“. Arba, tikriau sakant, abudu turėjo tą vieną ir tą patį – Puzionių Dėdienę.

Seniesiems žmonėms sunkųjį kovo mėnesį Šnervienė nė pasėdėti palangėje nebepasėdėjo: teko jau gulomis tylėti. Vieną skaistų rytą, kai nieko pirkioje nebuvo, vos tik Kazys duris pravėrė, įeidamas malkas skaldęs, motutė silpnai jį prisišaukė:

– Kazimierai, eikš arčiau... Žiūrėk, ką aš tau pasakysiu. Aš silpstu. O kad ir nesilpčiau, kokia aš be šeimininkė? Jūs to neminėdavote. Ačiū jums: bene aš nesuprantu, kad taip darote savo motinai. Dievulis jums atlygins, kad pakenčiate senystą...

32 psl.

Rimta, kažkokia filosofiška motinos šneka, kokios nebuvo pirmiau girdima, nebuvo nė tikimasi, Kazį tuojau įtikino motiną tai iškalbėjus, pirma ilgai apie tai mąsčius. Ir ūmai pasijuto nepaprastai nulenktas. Jis pirmą kartą neprisiversdamas atsisėdo į lovą šalia motinos karšinčiaus ir pirmą kartą meiliai pasižiūrėjo į visai pasenusį jos veidelį.

Šnervienė buvo visa raukšlėta, nosis jau pajuodusi ir guzeliuota, negraži, smakras drėgnas, ne prakaitu, kaip esti sušilus, bet kažkokiu kitu syvu. Jis buvo gana abuojas. Vis dėlto Kazys pasijuto mylįs ją iš tikrųjų. Dabar jam pagailo iš gyvųjų aiškiai jau keliaujančios gimdytojos; kažkas švelnus, graudus suvirpėjo po širdžia, kažkas pagavo už pažiaunių, akys pasruvo, ir jis, kad nepravirktų kaip tikras vaikas, ūmai pasilenkė prie motinos rankos, gulinčios ant klojamo drabužio, ir tvirtai, vyriškai ją pabučiavo.

Motina jį paglostė.

– Geras tu vaikas, Kaziuk. Duok Dieve tau laimės, santarvės poroje gyvenant ir daugiau turto, neg mes prigyvenome! O pasakyti štai ką aš pasiėmiau: dairykis sau draugės pačios, o namams jaunos ir darbščios šeimininkės.

– Ką čia, ką čia motutė prasimanei? Gyvenk sau sveika. Mums visai nekliūvi, o aš dar jaunas, bus dar laiko apie ženatvę pagalvoti...

Ilgai abudu kalbėjos, laiko dar buvo, lyg atsikalbėdami už tiek ir tiek metų tylėjimo ir nieko bendra neturėjimo. Kalbėjosi dabar apie viską viską: ūkį, bažnyčią, Dievą, prietelius ir neprietelius; tik apie vedybas nei vienas, nei antras nebepratarė nė žodžio.

Kazys, rodėsi, nė galvoti apie tai nebegalvoja, o jo imta nuo tos valandos galvoti ir dairytis.

33 psl.

Savo kaime jis nematė nė vienos, kuri nors iš tolo būtų buvusi panaši į Dėdienę. Bet per atlaidus kitame miestelyje, kada jis, jau nusilenkęs altoriui, rimtai susikaupęs, belaukė kunigo iš zokristijos išeinant, dievobaimingą jo nuotaiką sudrumstė naujų burlečių kaukšėjimas. Jis stovėjo viduryje bažnyčios prie pat tako per vidurį. Grįžtelėjo nejučiomis ir išvydo smulkiais, bet energingai tvirtais žingsneliais įsiskubinančią ant votyvos, kiek pavėlavusią, ar tik taip jam matės, labai gražią mergelę. Jos gražumą, tiesą pasakius, tesudarė mergiškai pilnas veidelis ir labai sveikas, kaimiškas raudonumas, dar padidėjęs besiskubinant eiti. Plaukų buvo gelsvų, net šviesių, kaip antai sienose ir lubose pamoliavotų angelų, sujuostų mėlynais kaspinais.

Visa tai galų gale nebuvo svarbu: per didelių estetinių reikalavimų Kazys neišmanė. Jį ypatingai nustebino, kad šmykštelėjusi mergina veidu, pečiais, visu savo stogu, net eigastim atminė – Dėdienę. Tokia pat riebuilė, apskritulė, mažulė, ramiom gerom akelėm. Ir bažnyčioje laikėsi taip pat. Kai kitos kaimietės, nusilenkdamos altoriui, puolė prieš jį kaip maišai, ant viso pilvo, ant alkūnių, ji atsiklaupė gražiai, pirma atsargiai pakilojusi priešakį savo rainelės; tepalenkė galvelę, akim įsistebėjusi į išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą. Buvo rimta ir labai graži. Mes pasakytume – estetinga.

34 psl.

Ar kad draugės moteries vaizdas, motinos įsakymu, buvo jame jau susidaręs ir jis apie tai galvojo, ar jau taip jam buvo likta, Kazys visas nustėro. Jam blikstelėjo mintis: „Ar tik ne šitoji manoji?..“ Blikstelėjo ir nebenyko. Kazys, toks dievotas kaip ir Jonas ir kaimiečiai, tyčia pavažiavęs toliau, kad ten tą dieną buvo su išstatymu, nieko nebematė, nieko nebegirdėjo. Žiūrėti į mergas bažnyčioje, dar įsistebeilijus, buvo per negražu; Kazys tai gerai jautė ir vis dėlto ir šonu matė, kaip tas žiogas šlaunim girdi, tą klūpantį kupstelį, kurs nė sykio šalin nedirsteli. Ir kai žmonės po visam ėmė grūstis pro duris, jis nė nepasijuto, kaip atsirado užpakaly mergelės, savim sulaikydamas žmonių mūrą, griūvantį visu savo sunkumu priekin.

Išėjo už šventoriaus ir čia pat prie vartelių išvydo pažįstamą bernaitį, besikemšantį liuiką. Šis prakalbino praeinančią merginą:

– Sveika, Aneliut! Kas tamstą atvijo į tokį tolį, į mūsų kraštą?

– Sveikas ir tamsta! Verpalus žydei atvežiau dažyti. Mūsų miestely nėra tokio pabriko.

Kazys ypatingu malonumu, linksmom akim ištiesė ranką pažįstamam, o jau podraug ir tai, kurią jis Aneliute pavadino. Buvo beįsimaišąs į jųdviejų kalbą, bet mergaitė kinktelėjo galva ir nuėjo sau.

– Kas ji tokia? – neva nusižiovaudamas paklausė pažįstamą.

Pažįstamas tuoj pasergėjo Kazio dirbtinį abejingumą.

– Oo! Pasergėjai? Kur ne! Tai pirmoji mergina visoje kaimynų parapijoje. Ūkininkaitė, tik be piniginio kraičio; tai nors gražuolė ir gero būdo ir piršlių nestinga, vis dar tebemergauja. O jau būtų metas – dabok, dvidešimt ketvirtus gal jau varo. Jei nori, ir tau papiršiu. Tik tolokai gyvena. Nuo Puzionių bus bent kelios mylios.

– Piršk, – tarė Kazys nė nepasvyravęs.

– Kada? – nusiprunkštė piršlys.

– Nors tuojau.

35 psl.

– Gerai. Einu ir pasakau jai, kad kitą sekmadienį po pamaldų lauktų piršlių iš už jūrių marelių, aukštų kalnelių, kur upeliai pienu plaukia, tvoras dešromis tveria; na, kaip ten piršlio oracijoje. Žodžiu, iš Puzionių.

Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė, tokia rimta ir, svetimam pasveikinus, į ją įsispitrėjus, visai neparaudo.

„Turbūt svietava... svieto mačiusi... kaip Dėdienė. Ne, kad šitai abidvi suvedus į kaimynystę – tai būtų gyvenimėlis!“

Ir ėmė Kaziui pintis vaizduotėje linksmas, pilnas džiaugsmo ir patenkinimo gyvenimas namie skyrium ir su Butkiais drauge. Pynės virvė vis stebėtiniau, rizgo vis labiau, kad net ausys ir sprandas Kaziui paraudo. Nepratusiam tirštai jausti ir galvą sukti, toks kraujo priplūdimas į galvą svaigino jį iki apopleksijos.

– Kadgi Dievas duotų... kadgi Dievas duotų, – kalbėjo sau vis tą pačią lyg pamišęs, nieko daugiau pasaulyje nebegeisdamas, tik šitos mergelės.

Ligi tik parvažiavęs, nusikinkė arklį ir, nė pavalgyti neidamas, šoktelėjo į Butkius.

– Dėdienyt, kad žinotum, aptikau savąją! – riktelėjo visai berniokiškai, vos pravėręs duris.

Šiaipjau rimtam Kazimierui tai buvo taip nepaprasta, kad Butkienė net aiktelėjo.

– Ar pablūdai... Kokią „savąją“? Kiaulę, avelę? – paklausė, tikrai nesupratus Kazio.

– Merge-elę! – nutęsė Kazys ir pirmąkart po daugelio metų apsikabino Dėdienę už kaklo ir pabučiavo ją į burną.

Butkienei dabar tik paaiškėjo meilę pradėjus siausti. Nepradžiugo, kaip to buvo galima laukti, bet mirtinai nusigando, net persižegnojo. Gerą minutę žiūrėjo į Kazį plačiom akim, kol atgavo nuovoką ir paprastą savo nuotaiką.

36 psl.

– Tu, Kaziuk, dabar turbūt nė pro varčią nebepraeisi jos nepaglamonėjęs. Nedūk, nešėlk... Juk tai daugiau baisu neg linksma... Juk tai dar paslaptis... Juk tu jos dar neperpranti, tos savo draugės, ar tikrai ji – tavoji? O jei tai ne tavoji? Jei kas jau prišiukšlino jai širdį? Ar tu ją pažįsti? Iš kur ji, kur gimus augus, kas jos tėvai, ar čystos pamilijos, ne kokių žavėtojų čerauninkų? – pylė Dėdienė abejonių kaip iš maišo, drauge ir ant Kazio kibirus šalto vandens. Kazys taip pat ūmai aušo, kaip ir įkaitęs buvo. Tikrai, pasielgta berniokiškai, ne vyriškai.

– Nieko nežinau, pirmą kartą pamačiau... Ji labai toli...

Butkienė net rankom pliaukštelėjo.

– Svetimos parapijos!.. Iš tolimo krašto... Nė nepasiuosčius... Ar tu, Kazy, iš galvos išėjai, ar ką? Juk ir ratą, maudamas ant ašies, mieruoji, ar tiks: bene bus per žemas – tai vežimas kryps ir luš; o jei per aukštas – tai dar blogiau. O čia žmoną, namų karalienę, viso gyvenimo tvarkytoją! Žmogau, jei ji ne tau skirta, kas tada bus?

Kazį išpylė šaltas prakaitas. Jis bejėgis susmuko ant suolo ir rankove nusibraukė stambius lašus prakaito, kurs išpylė jam kaktą.

– Ji labai maldinga... Ji išmintinga, visos apylinkės giriama... Ji labai graži... Daugiau nieko nežinau, – vapeno Kazys vos begirdimu balsu.

– Vaike, tai visai kas kita. Tai ne nuo geros valios pareina: į vieną svyri, kita tave stumte nuo savęs stumia. O dėl ko, ir pats nežinai. Melskimės, Kaziuk, kad Šventoji Dvasia apšviestų, kad tinkamai įkvėptų. Nesiskubyk, Kaziuk, prisimieruok, ar tikrai tau prilygsta. Matai, dėl ko sakiau ir sakysiu: geriau prasčiau, betgi čianykštis moteriškas; vadinas, jau primieruotas, iš kurio nebėr ko laukti netikėta.

37 psl.

Jonas visos tos tragikomedijos klausė tokia šypsena, kaip kad esti sulaukus kvieslio pabūti pajauniu: nujausdamas didelę ir linksmą pramogą.

– Kazy jauniki! Kada gi iš tikrųjų važiuoji atsiklaustų? ir ar netikčiau tau piršliu ar kuo kitu? Tiesa, aš nemoku girtis meluoti, nemoku nė oracijos. Bet aš degu noru kuo greičiausiai išvysti tavąją. Nereiks nė oracijos. Aš žinau vieną pasakymą, kuris bet kurią gražuolę įtikins:“Mergele mano jaunoji, klausyk: Kazys mano draugas. Tai reiškia – nėra ko nei abejoti, nei svyruoti: žmogus geras; geresnio nebeieškok, vis tiek nerasi“.

Jonas plepėjo nepaprastai pakiliu vestuvišku ūpu, kaip kad visi jauni vestuvių dalyviai esti. Nemint kodėl vestuvininkus vadina pasiutėliais. Butkienei, Jono besiklausant, nebuvo nuostabu.

– Piršlį aš jau turiu, tokį, kurs ten pažįstamas. O nuvažiuoti galime ir dviese. Dar šlovingiau bus ir rodysis ne taip jau piršliškai.

Ir susitarė abudu važiuoti.

Sekmadienio laukta ne vienaip. Jonas ūmai užsidegęs kuo greičiausiai apvesdinti savo draugą Kazį ir susilaukti į pačią artimiausią kaimynystę naujo žmogaus, su kuriuo dar kalbos neiškalbėtos, juokai neišjuokti, pasakos nepasektos. Senieji jau buvo pridilę.

Kazimieras jautės toks neramus, lyg prie nežinomo kryžiaus kalamas, ar ligonis, kuriam antai baltai apsivilkę žmonės rengias padaryti labai pavojingą operaciją. Nebejautė jokio džiaugsmo. Diena dienon vis blogiau ir baisiau. Nei beužmigo, nei bevalgė. Neėmė miegas, nelindo kąsnys. Net sublogo; paakiai pajuodo, akys blizgėjo karščiu, skruostai įdubo. Rodės kaip pakirdęs iš ligos ar smarkiai pagiriotas.

Pagaliau nebeiškentė. Šeštadienio vakarą piktai nusispjovė ir energiškai nužingsniavo į Butkius. Įėjęs dar kartą nusispjovė ir, pamojęs ranka, tarė:

38 psl.

– Nebevažiuosiu! Tegu ją šimts, tą gražuolę! Matyt, dar nepribrendo, dar neatėjo laikas. Toks ima neramumas, kad vos nepasikoriau ant virdies.

Abudu Butkiai gerokai nustebo. Jonas net papyko – taip ūmai griuvo visi jo veseliški laukimai.

– Tarara, tarara, lenda kiaulė pro tvorą, o pagalio nėr... Žodžiai iš mano šventraščio perskyrime sekmame ir reiškia: kiaulė vis tiek įlįs, ar anksčiau, ar vėliau, tai ar ne vis tiek pat? O aš, bra, ir kalamašką pasitepiau, ir šlajus susilopiau, kad tokioje ilgoje kelionėje nebūtų priepuolio, ir šieno maišą prisikimšau, ir avižų terbą prisipyliau, žinoma, arkliui, ne nuotakai. Visa tai reikšte reiškia: nevažiuoti nebegalima. Pridėk čia ir mano piršlišką nekantrybę. Aš pasakiau.

Butkienė pirma nesakė nieko. Ir jai dabar matės, kad, vieną kartą pasiryžus, jau reikia eiti iki galo, kaip antai akmeniui nuo piliakalnio paritintam riedėti lig pat apačios.

– Dievo valia, Dievo valia... Ką gi bedarysi? Galgi viskas bus kuo geriausia. O žmona tau jau bus pravartu, pačiam ir namams. Anksti kėlęs, jaunas vedęs nesigrauši. Važiuok, vaikeli. Tegul Dievas lydi tave likimo ieškoti! Galgi viskas išeis geran... gal ir geran, – kalbėjo pynės Butkienė, pati netikėdama tuo, ką sako. Širdis jauste jautė, kad vargu bus kas gera iš to sumanymo.

Bernaičiai anksti rytą tylomis išvažiavo pas piršlį. Abudu susinervinę. Jonas piktai plakė arklį ir barės. Kazys pasidavęs vežamas kaip meitėlis į skerdyklą. Kazys tylėjo, kiek pasilenkęs pirmyn, akis nudūręs į iškeltą iš brikelio koją; ji netilpo sekliame aukštaičių vežimo lopšyje ir tirpo.

Jonui įstrigo ta draugo Kazio poza. Jis vieną kartą pasižiūrėjo, antrą kartą pasižiūrėjo ir dar labiau susinervino.

– Tai ko gi čia panirai galvą kaip arklys prieš dvėstinąją? Ar nemoki stačiai sėdėti!

39 psl.

– Stačiai... sėdėti... moku. Ar ne vis tasia... – atsiliepė kažkoks duslus Kazio balsas lyg iš anapus grabo.

Kazys, atsiradęs vėl toje pat bažnyčioje, tyčia atsistojo toje pat vietoje, kaip ir aną sekmadienį, ir, kiek kalbėjęs poterių, kiek ne, ėmė neramiai laukti, kada vėl įkaukšės naujais burlečiais. Pajuto neapsakomą ilgesį ir nerimą ir net apsidairė, lyg paguodos iš ko ieškodamas. Pamiršo, kad tai ne Aneljos buvo parapija. O ir atminus nebeatėjo galvon kreiptis į Šv. Dvasią, kaip tai patarė Dėdienė. Buvo medinis.

Po visam draugai, nusipirkę butelį vyno ir butelį gerosios, pasileido tenlink. Dabar tik Jonas susigėdo; susiprato vaikiškai padaręs. Jis iš tikrųjų buvo laukinukas, prie svetimų žmonių visai nepripratęs, gėdingas. Jis vis labiau raudo veidu, dar niekur nieko nesutikęs, tik vaizduodamos, kaip reiks susitikti.

„Nu kurių galų aš čia dabar lendu į tą svetimą putrą? Ką gi aš pasakysiu, nuo ko pradėsiu?.. Piršlio gi būta, ar nematėt!“

O balsiai pabaigė:

– Žinai, Kazy, važiuok sau vienas ir suk tave velnias su visom mergom: aš nedrįstu.

– Per vėlu. Aš jau sumokėjau už du buteliu, grįžti nebegalima: kas gi besugrąžins pinigus? O be piršlio važiuoti irgi negalima, – atsijuokavo Kazys rimtais kaimiškais sumetimais, ir nuvažiavo abudu.

Kelyje tyčia truko, kad namiškiai, sugrįžę iš bažnyčios, turėtų laiko pavalgyti ir apsitvarkyti. Važiavo žingsnio, pamažu, lyg kitados parveždami ponui sampylą, kurio, atmieravus, nieko patiems nebeliko. Visgi privažiavo kelio galą.

Kaimas kaip kaimas, kiemas kaip kiemas, tik šventiškai ar net atlaidiškai švariai papuoštas. Visi pašalėliai aptvarkyti, visur valyta. Matės, laukiama ne bet kokių svečių.

40 psl.

Susitiktų išėjo pats Kepelė, jaunas, gražus, šviesus dėdė, bent apie 40 metų su nedideliu kaupu. Už jo, bet antroje vietoje, matės jo žmona, gal tokių pat metų, taip pat sveika ir graži. Abudu atvirų veidų, simpatingi ir natūralūs.

– O kurgi piršlys? Aš čia tematau pačius jaunikius, – pajuokavo Kepelė, kur ir pats vos dešimčia metų tebuvo vyresnis už būsimuosius savo žentus. – O gal aš apsirinku? Mat piršlys paskelbė mums atvešiąs Aneliutei jaunikį, ir mes jo laukiame pietų nevalgę.

– Neapsirinki, dėde. Tai mes ir būsime. Tiktai tikrasis piršlys sugaišo su savo „magazinu“, ir man teko jis pavaduoti. Esu jaunikio Kazimiero Šnervos draugas, Jonas Butkys; abudu iš Puzionių, kurių tamstos, žinoma, dar nė girdėti nesate girdėję, o ten upės pienu teka, tvoros dešromis tvertos, taip ir toliau. Bet tai jau būsimosios oracijos dalykas. Kaip gerai, kad tamstos jau žinote apie jaunikį: man nebeteks jis girti, o aš kaip tik jokios oracijos nemoku...

Kepelės prapliupo linksmu juoku, kai Jonas, didelį susigraužimą rodydamas, ėmė pakaušį draskytis. Pradžia Jonui pasisekė. Turbūt iš desperacijos, iš per didelio drovumo. Kai sykį praplyšo, tai ir išbyrėjo.

– Labai malonu. Nebūk, ponas piršly, toks kuklus – savo moki. Piršliai mums ne naujiena, mes su jais ir ceremonijų nebedarome. Aneliutė mums ta viena ir nesugriuvus; bet kad mes, vaikeliai, teesame paprasti ūkininkėliai, esame, Dievui dėkui, pavalgę, bet stambesnių grašgalių nėr, tai ir baigias viskas gražiu pasikalbėjimu. Jei ir jūs, vaikeliai, šimtų ieškote, tai būkite mūsų svečiai, ne piršliai, ir linksmai sau papietaukime, – rimtai, bet linksmu veidu ir lyg pasišokėdama kalbėjo Kepelienė, vis dar nesivesdama svečių į vidų.

41 psl.

– Nu, šiuokart, rodos, būsite apsirikę: mums ne kraitis rūpi, bet žąselės rūšis: balta kaip gulbė, kaklelis riestas... Ale tai vėl oracijos dalykas, kurios aš nemoku. O ir tos gražiosios gulbės dar nė matyt nesu matęs, – vėl pagavo švatrenti Jonas, jau įvedamas į vidų.

Pirkia kaip pirkia: dūminė, o vis dėlto matės kažin kokia nepaprasta tvarka: viskas vietoje, drapanos į gembes sukabinėtos, lovos neiširusios, – švaru, balta, nedulkėta. Baltavo gražiai aptiestas stalas, padėti šaukštai bei duonos kepalas. Gryčioje sutiko nušvitusi Anelja ir pasisveikino kone prieteliškai, kaip su senais pažįstamais.

– Spėk, Aneliut, katras dabar tau jaunikis ir katras piršlys! – tarė paskutinis įeidamas tėvas Kepelė.

– Šitas! – bakstelėjo rankele Jono link, taip pat juokaudama, kaip ir tėvas. Anelė ir Jonas pirmą kartą pasižiūrėjo vienas antram stačiai į akis.

Jonas visas nuraudo, kaip ką bloga padaręs, bet jau nebepaliovė ją sekęs godžiomis kavalieriškomis akimis. Jam buvo taip pat smagu su Kepelėmis, kaip smagu būdavo per vakaravimus. Dar smagiau.

Pirmieji Kazio įspūdžiai buvo nepaprastas Kepelių suvienodėjimas; iš visų trijų žėrė vienodai sveikata, sotumas ir patenkinimas gyvenimu. Net palyginti nebuvo su kuo.

„Lyg derlios, gardžios kviečių varpos... Ne, ne taip. Lyg raudoni obuoliai... ir tai ne“, – suko sau galvą Kazys, negalėdamas atsižiūrėti vieno, antro ir trečio.

Kazys dabar visai nurimo, lyg jau įsitikinęs, kad vis nerimo būta veltui, ir jautės taip gerai, lyg jau dabar čia savas žmogus pasidaręs, ar šiltoje pirtyje, belaukdamas, kad jį dar pavanotų. Jis nebesistengė kuo nors tai šeimynėlei įsipirkti; buvo rimtas, pastovus; o visų akys krypo į plepį piršlį Joną.

42 psl.

Pakvipo karštais kopūstais. Dar labiau – kumpiu. Raudonas, sveikas, storas kumpis, viręs kopūstuose, dar buvo pačirškintas, dėl to dar labiau kvepėjo. Iš bažnyčios grįžę ir tiek ilgai svečių pralaukę, buvo visi išalkę, tai nė raginti nereikėjo. Visi sėmė iš to paties dubenio ir valgė pavydėtinai.

– Kaip pas Dėdienę, taip gardu... – pagyrė Kazys.

– Pas kokią dėdienę?

– Tai jo štai motutė, artimoji ir mylimoji mano kaimynė, – atsakė Kazys.

Prieš mėsą piršlys ir buteliukus atkimšo. Vyrai susigėrė gerosios, moterims padalijo vyno. Visi prisiėmė be ceremonijų, nesivaipydami, bet po vienos antros nuo daugiau griežtai atsisakė.

– Pakaks. Mes negėringi. Tik jūsų malonės nepaniekinome, – sakė tėvas. – Sakykite, mieli bernužėliai, kurie vilkai jus atvijo tokį tolį? Ar jums jau nebliko arčiau viežlybų mergelių? Mums garbės nemaža; bet jums... tik kojoms klapatas.

Ir vėl buvo kažkas taip natūralu toje kalboje, kad šildyte šildė. Ot, geri, tiesūs, neveidmainūs žmonės, ir gana.

– Taigi, taigi! Taip pat kalbėjo ir Dėdienė, štai Jono motutė, labai garbinga ir prityrusi pas mus ūkininkė. Bet dėl ko mudu štai su draugu Jonu pas jus atsiradome, tai pasiklauskite paties Pono Dievulio. Nemaniau nemaniau vesti; o kai pamaniau, tai: šita pasakiau, kaip pirštu bakstelėjęs į orakulo galvą. Tamstų, tėveliai, valia, pačios Aneliutės valia. Niekus būsime jums nepažįstami padarę, išvažiuosime, net už pragertą nepareikalausime. O sutiksite, laimingus mus padarysite, – pagaliau prapliupo kalbėti ir pats jaunikis Kazys.

Jo kalbos visi paklausė tikrai atsidėję; jo kalba visiems pasirodė kukli ir išmintinga, pats jaunikis doras, negėringas ir patikimas žmogus. Visus palenkė sau.

43 psl.

Pavalgę visi išėjo ūkio pasižiūrėtų. Visa ko buvo po nedaug, bet gražu: kūtėse gyvulėlių ir klėtyse aruodai neiššluostyti. Visu tuo Kepelės džiaugės ir Dievui dėkojo.

– O geldų – nito! – atvirai pasisakė tėvas neva žydiškai ir išskėtė rankas. Ir tas pats „nito“ lyg tik jį džiugino. – Aneliutė gaus arklį, gaus karvę. Jos skrynia gerokai pilna, ji ne plikšė. Tai jau motinos nuopelnas. Abidvi jos žinomos apylinkėje verpėjos ir audėjos. Aneliutei jau dvidešimt ketvirti metai, tai buvo gražaus laiko ir dangos pasigaminti. Rudenį gal ir gyvųjų sutaisysiu bent šimtuką; kitą rudenį vėl šimtuką. O daugiau nieko. O nebus jums gera Puzionyse, eikšenkit į mus užkuriomis. Mes kaip ir bevaikiai, tai du lizdu taikiai sudarysime.

– Ačiū, ačiū! gal kada ir bus pravartu. Kraitis visai nemenkas; be reikalo tamstos kuklaujat. Bet tuo tarpu aš teesu šeimininkės reikalingas – motina baigia savo dienas. Ir mes esame tokie pat: sotūs ir gyvulėlių gana, tik tvarkos pas mus nėra motinai karšant. Jei ką skirsite, tai prašom laikyti tam laikui, kada brolį atidalysime. Aneliutės dalies jam bus gana. Ir susidarys gyvenimas neblogiausias.

Taip rodės ir Kepelėms, kad Kazys Šnerva partija ne blogiausia, ir buvo patenkinti.

Kol Kazys išsišneko su tėvais, vieni kitiems viską iš širdies nusipasakodami, Jonas labai užsidegęs kalbėjo Anelei apie juodą savo kumeliuką su žvaigždele kaktoje. Kalbėjo itin atsidėjęs, tokiuo vaikiškai nekaltu džiaugsmu, lyg jis ir iš tiesų tebebūtų pusbernis, o ne brendęs vyras, o tą pasakojamąjį kumeliuką jam būtų iš kermošiaus parvežę dūduoti – džiaugtis, ne darbui rengti.

44 psl.

Anelė sekė jį visiškai pagauta. Tokio doro ir iškalbingo kavalieriaus ji dar nebuvo susitikusi. Jonas jai taip patiko, kaip dar niekas pasaulyje: joks vyriškis dar nebuvo jos taip džiaugsmingai prikalęs prie savęs, kaip šis tariamasis piršlys. Pasišnekėjus valandą, ėmė abiem rodytis, kad jie seniai jau pasižįsta, seniai esą susidraugavę, lyg kartu bent penkerius metus ganę, paskui drauge šienavę valiavę, šventadieniais parugėn dainuotų vaikščioję.

Pastebėjo galų gale ir Kazys, kad jo „piršliui“ gal daugiau sekas kaip jam pačiam, ir paėmė jį neramus pavydas. Tai ėmė tik dairytis progos kuo greičiausiai pabaigti kalbą su tėvais ir pradėti pabaigtinę kalbą su pačia nuotaka. Bet kai tai jam parėjo į galvą, jis ūmai nutraukė ir, palikęs tėvus, prisidėjo prie jaunųjų, tardamas gana sausai:

– Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Dabar eina antraip. Tai ar negalėtume atitaisyti? – ir stumtelėjo Joną tėvų link, o pats pasiliko su Anele.

45 psl.

– Matyk tamsta, Aneliut, mes gretimieji kaimynai ir taip sutariame, kad be kits kito nė žingsnio. Ne tik mes štai, bet ir mūsų šeimos. Gangreit mes vieni patys ir tesibičiuliuojame. Jei būsi manoji, duok tai Dieve, tai taip pat neatsikratysi Jonu: mes kasdien po kelius kartus sueinam. Jonas pirmutinių Puzionyse namų ponas, o jo motina – viso kaimo išmintis ir gerumas. Gausi ją mylėti taip, kaip aš ją myliu ir gerbiu. O pas mus namie prasčiau kaip pas Butkius. Svetimos šeimynos kaip ir nesisamdom. Jei ateitumei, tai nė mergos nereiktų prie krosnies stovėti. Būtume visiškai patys sau vieni, gera ar bloga, šalta ar balta. Tėvai visai jau baigias, jiems dienos suskaitytos; broliai taikūs; vienas kariuomenėje tarnauja, antrą užkuriomis rengiu, kai anas sugrįš. Tai nebijok, Aneliut, per ankšta nebus, kad ir kuriam laikui būtų prasčiau kaip pas tėvelius. Kurgi rasi taip, kaip pas motinėlę! Nemint kodėl mergelė išeidama vis verkia. O mūsų laukeliai geri, nedideli; vieta jau ką gi, pati pamatysi. Gyvename aukštumoje, yra ir labai graži pakalnė su būriais pempių. Yra miško, žiemą neteks šalti. Jei mylėsimės, viskas bus gerai, ir kas negerai, tai pagerinsime susitarę. Tamsta prašviesi namelius, aš laukelius, ir bus taip, kaip čia.

Jonas viena ausim klausė tėvų, antra Kazio ir nė tikėt nesitikėjo iš savo draugo tokio iškalbumo. Kazys „trokšte troško“, kaip puzionys sako apie kalbą iš širdies, Anelei, o ši pilnu pasitikėjimu klausė stačiai įsižiūrėjusi į gražųjį jaunikaitį ir jautės jam prietelinga. Tiesa, ji „nesimieravo“, ar tiks jiedu į porą; tik kuri gi padori kaimietė mergelė sumeta tokiuos dalykus? Tai net nepadoru. Kaziui Anelė ničnieko neturėjo prikišti.

46 psl.

Motina nusivedė visus klėtin kraičio parodyti. Ir kai ėmė imti iš skrynios rietimus, tai ir galo nebuvo. Pilna drobių, plonesnių ir storesnių, marginių, milelių.

– Te te te! Kaip pas Dėdienę – visam amžiui, visai šeimynai! – neiškentė nepasidžiaugęs Kazys ir tuo pabaigė nulenkti Anelę ir jos motiną.

Pataikęs, kai visi kiti ėmė kažką atsidėję vartyti, Kazys truktelėjo Anelę už rankelės į pasienį, perbraukė ją per riebius petelius, paspaudė už alkūnių ir dideliu pasigėrėjimu tarė:

– Aneliut, jau taip man patinki, kaip dar niekas per amžių iš pat pirmo pamatymo. Viena Dėdienė dar labiau. Bet tai kas kita; jai 60 metų. Man rodos, tamsta esi man žadėta draugė ir būčiau laimingas, kad man pasižadėtumei. Tatai gyventume, džiaugtumės ir tik Dievui dėkotume! Ag negi be Jo valios aš tamstą, Aneliut, netyčia išvydau visai man ir tamstai svetimoje vietoje...

Anelją per visą perėjo šilta vilnis nuo to vyriško pamaloninimo ir pirmąkart išgirstų meilės žodžių. Ji visa paraudo, net sušilo ir tiesiai, akių nenuleisdama, atsakė:

– Jaugi Dievo, ne kieno kito čia valia. Kur Puzionys, kur mes, o susiėjom. Senmerge aš nenoriu likti, o tekėti man, girdėjai, metas; ar už šio, ar už to, reiks ryžtis. Ačiū tamstai, Kazimierai, už gerus žodžius. Aš tamstos nebrokiju. O kaip seksis gyventi, tai vėl Dievo valia – aš to nenumatau ir negi iš meilės, pats supranti, pasižadu. Gal Dievas duos, suprasime, kaip ir kiti nepažįstami susideda ir supranta.

– Nu, tėveliai, tai ir rankom sumuškime! – tarė Kazys jau linksmu balsu. – Aneliutė manęs nevaro laukan.

– Nevarom ir mes, ženteli. Taip turbūt Dievo likta, kad mūsų dukrelė atsidurtų atokiai... – prabilo motina ir tikrai gailiai apsiašarojo, bet nedarydama komedijų, nepuldinėdama, nekukčiodama.

47 psl.

Anelė motinai puolė į glėbį ir taip pat pravirko, bet taip netikėtai spazmatiškai, kad net išbėgti gavo. Gausiai nusišniurkštė ir visi vyrai. Et, pabūk tu su moterimis, pats boba virsi...

Piršliai pasikinkė arklį, susėdo suolan prieš išvažiuodami ir ėmė atsisveikinti. Susitiko vestuviškai, o skyrėsi numirėliškai, šniurkštaudami, nuliūdę, lyg ką praradę, ne radę. Bet tai nebuvo sielvartas ir širdgėla; tai tik buvo paprastas gyvenimo persilaužimas, nežinai katron pusėn, geron ar blogon. Ateities paslaptis visus neramino; švystelėjo nežinomybės skraistė ir aptemdė žinomybę.

Ilgai dar Kepelės stovėjo savo kiemelio vartuose, palydėję jaunikaičius, ir garbino juos:

– Šaunūs berneliai. Tuoj matyt, iš tolimo krašto. Pas mus tokių nėra, tegul juos devynios!..

– Tokių meilių stačiūkų dar neesame sutikę. Kai kiti atvažiuodavo, tai vis kažkokie susiraukėliai, vien interesų nusitvėrę, ir lauk drebėdama, kokios krūvos kraičių užkosės ir nenusileis.

– Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon.

– Tegul juos Dievas laimina. O kaipgi tau, Anel?

– Kad ir pasakyt nemoku. Tokie abudu geri, abudu gražūs, kad nė nebežinau, katras geresnis. Bijau pasakyti kaip toji nuotaka: geriau už piršlio. Einu už to, kurs pats pasišovė.