Butkienė buvo išmuštrinus ir kaimą kaip savo namiegus. Pati ant savo galvos ir pečių turėdama ūkį, seniau ir savus mažus vaikus, ir šeimyną, Butkienė negalėdavo daug trukti nuošaliai, ilgai gaišti su ligoniais. Nėščias ji laiku primokydavo, kaip reikia laikytis ir kaip sutikti suspaudimo dieną. Tai, Dėdienės belaukiant, visur būdavo jau patiekta pašildyto vandens ir net jai pačiai vaišių: pašildyto alaus su grietine uzboniukas ir dideliu kaupu sviesto prikrautas spotkelis; vaiko tėvo kišenėje penki auksinai variokais, o vaiko motinos pagalvy stikluotas servetinis rankšluostis, ilgi moteriški stuomens, o kartais net graži staltiesė. Sulig turto. Vieną vienatinį kartą nupraususi mažutį rėksnelį, suvysčiusi jį ir dideliu pasitikėjimu Dievo Apvaizda peržegnojusi, Dėdienė trumpai vaišinosi gale stalo, linksmai tarškėdama, ir, tarusi pagarbintą, grįžo namo prie savo užsiėmimų.

Grįžo jau kitoki, atviru kaip visados veidu, ant kairės persisvėrusi gražiai suklostytą, dabar nebereikalingą ritualinę skarą. Dabar jau viskas aišku, gaubstytis nebėra ko. Belieka kai kam džiaugtis, girtis ir kaimynai kviestis į krikštynų šventę. Nieko bloga nepadariusi, Butkienė grįžo rami, drąsi, patenkinta. Kaimynai ir tą jos simboliką suprato ir kalbėjos:

– Jau! Gerą turi ranką, Dieve duok jai sveikatos ir ilgą amžių...

Gerą turėjo ranką, tai tiesa, bet ir apsileidusi nebuvo. Jos chirurginis instrumentas sidabru žvilgėjo, visados sausai iššluostytas, nesurūdijęs, ne duonos trupiniais aplipusi gelažė. Kaip pirmą kartą įsidrąsinusi eiti pribuvėja sukliudė savo vyro skustuvą, taip jo ir nebeatidavė; gražiai susivyniojo į baltą popierių ir pasidėjo kuparan.

– Nusipirk kitą. Šis nebe barzdai skustis, – tarė griežtai, ir Butkys nė nemėgino prieštarauti; pabuvo pabuvo apžėlęs ir nusipirko.

Taip nesudėtingai Butkienė likviduodavo tokį sudėtingą gimdymo procesą.

Moteris slaugyti Butkienė pradėjo iš geros širdies; verslą iš to darytis ji nebuvo reikalinga. Vis dėlto bobutystės ir jai pačiai nebuvo į bloga. Ji uždirbdavo mergai algą ir visai savo šeimai geros dangos. Jos skryniose buvo tiek prisiūta baltinių, kad per visą šaltimetį nereikėjo žlugtas žlugti ir po ekertes teliūskuotis. Ir niekas nebuvo matęs bent kurį Butkių namiškį vaikščiojant kiaurą ar sulopytą. Šeimininkui bereikėjo bernui alga sudaryti ir karaliui „morcava bei sentebrava“, atseit, išperkamieji žemės mokesčiai.

Brangus, visokeriopai sveikas Butkių šeimos narys buvo ta jų šeimininkė ir namie. It darbo triūso bitelė ji nuolat zujo ir savo avilin nešė tai šviesaus vaško, tai saldaus medučio, visados gerai nusiteikusi, maloniai zvembsėdama, būtinas balsas ramaus, patenkinto gyvenimo akorde.

Savo namams ir kaimui Dėdienė buvo pilna rimtų nuopelnų; namie tad jos klausyta kaip tikro bitino, o kaime gerbta kaip tikras viršila. Klystume tačiau, jei manytume, kad vien tik už tuos nuopelnus, šaltuoju, galvotiniu sumetimu. Santykius su žmonėmis ji pati betarpiškai sudarydavo, visai nesistengdama, kad būtų geri: kaip saulė, kai skaisčiai šviečia, kaip sodas, kai gegužės mėnesy žydi ir kvepia, kaip dar kvapesnė jauna graži moteriška, kai visus vyriškus traukia ratu aplink ją būti. Tai visai kitas gaivalas; jis ne galvotinis; jį tegali jausti, ir juo mieliau, juo mažiau galvoji apie jo kiltį.

Butkienė buvo jau šešių dešimtų metų, o jos moteriškumas tebeveikė kitus. Ji tebebuvo – meili. Vargu bau kurioje kitoje kalboje yra tiek gražus, tiek gilios prasmės žodis, kaip lietuvių – „meilus“. Meilumas lygina ir padengia viską.

Butkienė buvo jau pavytusiu veideliu, tačiau neraukšlėtu. Visame veide tebuvo du, užtat stambiu, giliu bruožu; jiedu lanku lenkė jos zūbelius nuo nosies iki pat apačios smakro; tai vadinami simpatiškieji bruožai. Jie burneles ir lūpeles ištempia į nuolatinę meilią šypseną net ir tada, kai miegi.

Simpatiškieji bruožai nesusidaro savaime ar prisiverčiant būti meiliu, dėtis meilumo kaukę, tai tuoj pažinsi; bet ilgai ir nuolat veikiant ypatingai vertingai vidaus nuotaikai. Taip gražiai formuojąs žmogaus veidelis, kurs nuolat žiūri į auginamas gėles ar į veisiamas bitutes. Manau, kad ir pikčiausia moteriška daro malonaus įspūdžio savo veidu, kai ji gauna ilgai žiūrėti į angeliško būdo vaikelius. Laimingas žmogus, kuriam lemta susilaukti tokios iškalbos, taip ryškiai sakančios, ko siela pilna!

Kitais bruožais galima apsimesti, pasidaryti kaukę, rodytis ne toks, koks esi, tikriau tik tam akimirksniui. Apsimetėlis stumte stumia nuo savęs tuos, kurie patys nereikalingi apsimesti, būk tikią tuo paviršium, o neatspėją vidaus. Vaikas neišmano fizionomikos, net neįsistebi į veidą. O tegu tik veidmainis ima meilikautis su vaikais, pataikauti vaikiškai jų kalbai, – vaikas į jį neis imamas ir klyks glamonėjamas, lyg jam kūniškai skaudėtų, o jam skauda – dvasiškai. Vaikas omine perjaučia kitą ir visiškai teisingai jį įvertina. Į kurį jis pats tiesia savo rankeles, su kuo rimsta, ką pats už kaklo apsikabina ir bučiuoja, tuo žmogum pasitikėk, tą mylėk. Kas tokį žmogų niekins, kas prie tokio nesiglaus, tas bus savo esme niekšas, visai kitos padermės.

Turbūt nekalto vaiko ominę tebeturėjo neišgaišinęs ir Šnervų Kaziukas, Butkių kaimynas iš priešakio, jei tebelinko glaustytis į Dėdienę. Deja, nebedrįso vaikiškai elgtis, nes jau buvo įžengęs į ketvirtą dešimtį bernas ir neva nebederėjo jam.