Butkienė galėdavo būti rami dėl savo mažojo, kai jie dviese buvo. Per ilga Butkienė taip priprato abudu berniuku drauge matyti, jog nė skirti jų nebeskyrė ar valgydindama, ar apdovanodama. Betgi ir buvo Kaziukas doras, glaudus, švarus berniukas; tokio nė negalima nemylėti. Galų gale, jei kas būtų Butkienę pakalbinęs, katro vaiko – sūnaus Jono ar seno ir ištikimo jo draugo Kazio – labiau gailėtų, ištikus katram nelaimei, gal būt atsakius kaip tikroji abiejų motina: kurį pirštą užgauni, tą skauda.

Gangreit taip pat veikė Butkienė ir kitus kaimiečius. Vyriškus – nieko dyvų; bet kad ir moteriškas, žinomas pavydelninkes ir palaidliežuves, visų kitų moterų peikikes. Puzionyse Dėdienė sudarė gal vienatinę išimtį: ant jos niekas nebuvo girdėjęs tariant bent kokį blogą žodį. Gal dėl to, kad su Dėdiene moterims nebuvo ko dėl meilės varžytis.

Akims ir ausims Butkienė lygiai buvo maloni. Puzionių akims buvo miela malonu savo kaime matyti nors vieną pertekusią, patenkintą, kuplią, rubuilę, žemutę senutę; ne išdžiūvusią kaip šakalį nuo menko gyvenimo, ne plokščią kaip silkę dėl prasto sudėjimo. Dėdienė, nors žemo stogo, buvo itin harmoningai išaugusi, soti pasižiūrėti, bet nepaleidžiusi savęs nutukti ir ištižti dykoje buityje ir per ilgam miege. Jos pilnumas buvo dar tos rūšies, kad nekliudė jai viesulą kelti besiruošiant, besiliuobiant, šeimą ir šeimyną betvarkant; dar teikė jai tos pagarbos, kurią nori nenori jaučia riebiems liesieji, pasiturintiems beturčiai, savarankiems priklausantieji, ūkininkams samdiniai, kaimo vyresniesiems paprastieji kaimynai.