Ausims buvo malonu girdėti švelnus, iš sveikų plaučių balsiai, ryškiai skambąs altas, ne visiškai skystabalsis diskantas, kaip dažniausiai esti moterų. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją.
Butkienės vertybę žymiai visų akyse kėlė dar tai, kad ji, turėdama daug kuo pasigirti, niekados niekuo savu nesigyrė ir nesididžiavo, o kitų daiktais sugebėjo iš širdies pasidžiaugti. Be to, niekados nesiskundė per daug dirbusi, per labai pavargusi; nekvakšėjo, anot to, kaip višta, bet kiaušinpalaikį padėjusi. Žmonės negi kvailiai: jie patys kito vertybę junta ir išmano; pasisakymas tik praskiedžia.
Galop Butkienė buvo nepaprastai vaišinga, dosni, nešykšti. Vaikučiams ji vis turėdavo ko pakišti, tai obuolį, tai pyrago. O iš savo namų nieko neišleido neprisisodinusi prie stalo ar bent kuo nepagirdžiusi iš viralinės.
– Giros nebeturime, tai nors miselės štai atsigerk – ag bet širdžiai atgauti.
Ir svečias būdavo nulenktas.
Sąrašą Butkienės dorybių galėtume tęsti labai ilgai. Tik pasakysime, kad ir taip jau pernelyg išgyrėme. Na, ką padarysi. Gerų žmonių nedaugiausia, tai, vieną kur aptikęs, negali juo atsidžiaugti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Butkienė Puzionyse vadinama Dėdiene ir kuo ji svarbi kaimui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Butkienė yra kaimo pribuvėja, priėmusi daugumą puzionių. Ji tai daro iš geros širdies, ne dėl uždarbio, ir vaiko priėmimas jai yra „šventas darbas“. Bet kaimas ją myli ne vien už nuopelnus: ji meili, vaišinga, niekada nesigiria ir nesiskundžia, o apie ją niekas nėra girdėjęs blogo žodžio. Namie jos klausoma „kaip tikro bitino“, o pasakotojas ją lygina su saule ar žydinčiu sodu. Dėdienė čia yra gerumo ir moteriškos šilumos įsikūnijimas, todėl jos mirtis pabaigoje skamba kaip viso kaimo pasaulio griūtis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDora
2. Kodėl Kazys Šnerva taip prisirišęs prie Butkių namų?
Rašiniui: Meilė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.