Butkienė galėdavo būti rami dėl savo mažojo, kai jie dviese buvo. Per ilga Butkienė taip priprato abudu berniuku drauge matyti, jog nė skirti jų nebeskyrė ar valgydindama, ar apdovanodama. Betgi ir buvo Kaziukas doras, glaudus, švarus berniukas; tokio nė negalima nemylėti. Galų gale, jei kas būtų Butkienę pakalbinęs, katro vaiko – sūnaus Jono ar seno ir ištikimo jo draugo Kazio – labiau gailėtų, ištikus katram nelaimei, gal būt atsakius kaip tikroji abiejų motina: kurį pirštą užgauni, tą skauda.

Gangreit taip pat veikė Butkienė ir kitus kaimiečius. Vyriškus – nieko dyvų; bet kad ir moteriškas, žinomas pavydelninkes ir palaidliežuves, visų kitų moterų peikikes. Puzionyse Dėdienė sudarė gal vienatinę išimtį: ant jos niekas nebuvo girdėjęs tariant bent kokį blogą žodį. Gal dėl to, kad su Dėdiene moterims nebuvo ko dėl meilės varžytis.

Akims ir ausims Butkienė lygiai buvo maloni. Puzionių akims buvo miela malonu savo kaime matyti nors vieną pertekusią, patenkintą, kuplią, rubuilę, žemutę senutę; ne išdžiūvusią kaip šakalį nuo menko gyvenimo, ne plokščią kaip silkę dėl prasto sudėjimo. Dėdienė, nors žemo stogo, buvo itin harmoningai išaugusi, soti pasižiūrėti, bet nepaleidžiusi savęs nutukti ir ištižti dykoje buityje ir per ilgam miege. Jos pilnumas buvo dar tos rūšies, kad nekliudė jai viesulą kelti besiruošiant, besiliuobiant, šeimą ir šeimyną betvarkant; dar teikė jai tos pagarbos, kurią nori nenori jaučia riebiems liesieji, pasiturintiems beturčiai, savarankiems priklausantieji, ūkininkams samdiniai, kaimo vyresniesiems paprastieji kaimynai.

Ausims buvo malonu girdėti švelnus, iš sveikų plaučių balsiai, ryškiai skambąs altas, ne visiškai skystabalsis diskantas, kaip dažniausiai esti moterų. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją.

Butkienės vertybę žymiai visų akyse kėlė dar tai, kad ji, turėdama daug kuo pasigirti, niekados niekuo savu nesigyrė ir nesididžiavo, o kitų daiktais sugebėjo iš širdies pasidžiaugti. Be to, niekados nesiskundė per daug dirbusi, per labai pavargusi; nekvakšėjo, anot to, kaip višta, bet kiaušinpalaikį padėjusi. Žmonės negi kvailiai: jie patys kito vertybę junta ir išmano; pasisakymas tik praskiedžia.

Galop Butkienė buvo nepaprastai vaišinga, dosni, nešykšti. Vaikučiams ji vis turėdavo ko pakišti, tai obuolį, tai pyrago. O iš savo namų nieko neišleido neprisisodinusi prie stalo ar bent kuo nepagirdžiusi iš viralinės.

– Giros nebeturime, tai nors miselės štai atsigerk – ag bet širdžiai atgauti.

Ir svečias būdavo nulenktas.

Sąrašą Butkienės dorybių galėtume tęsti labai ilgai. Tik pasakysime, kad ir taip jau pernelyg išgyrėme. Na, ką padarysi. Gerų žmonių nedaugiausia, tai, vieną kur aptikęs, negali juo atsidžiaugti.

Puzionys

PUZIONYS BUVO VADUVIEČIAI. SENIS ALEKNA, MERKINĖS KLEBONAS, LYG JIEMS TAIKĖ 1861 M. SAVO RAŠTĄ: „LIETUVIŲ LIAUDIES BŪDAS, JOS NUOTAIKA, DAIKTŲ SUPRATIMAS, PRAEITIES VERTINIMAS – VISADOS NAIVŪS, LINKSMI IR PAJUOKIANTYS. Žaisdami, lauke dirbdami ar šnekučiuodami savo šeimoje, kur tik keletas ar keliolika, ten juokai ir juokavimai, ten linksmumas. Be tikrų pavadinimų, turi dar po keletą išpravardžiavimų. Greit pasijuokia iš kitų ir patys neužsigauna pajuokiami“.

Vadinas, buvo geraširdžiai, kuo geriausios nuotaikos, pilnai patenkinti neištaiginga savo būkle. Lenkų ir rusų valdžios juos laikė per kelius amžius marinuotus, tai jie dar nereiškė jokių gyvybės, destis, neramybės žymių. Ūkio padargai ir namų rakandai tebebuvo kaip prieš 500 metų; vežimai ir pakinktai mediniai ir virveliniai, nes nei kur važiuoti, nei kas sunkaus vežti. Mažmenų jiems tiekė netolimas miestelis, o dangos ir visa ko kita gaminos patys. Net ir pačių. Tuokės dažniausiai savo tarpe, nuo mažumės pasipažinę, čia gimę, čia augę. Parsivesti kiek tolimesnę žmoną buvo sensacija. Tai visi puzionys buvo giminės; mažų mažiausia svainiai ir kūmai. Vaikai tebegyveno, kaip tėvai, dūmynėse, mažais langeliais, tebevilkėjo milais, tebeturėjo maža pieno, nors čia pat pakalnėje buvo plačiausių balų, kurios nesunku buvo padaryti geromis ganyklomis. Gavėnias tebegavėjo pamaldžiai, atseit, sausai, nes kitaip ir neištesėjo. Ir turėjo vieną kaltūnių, tą vieną visoje plačioje apylinkėje žmogų, kurs per daug metų nesišukavo, nesikirpo, tik plaukus vėlė.