Nebylys13-15 psl. · apie 5 min.
Dėdienė17% kūrinio
13 psl.

Butkienė galėdavo būti rami dėl savo mažojo, kai jie dviese buvo. Per ilga Butkienė taip priprato abudu berniuku drauge matyti, jog nė skirti jų nebeskyrė ar valgydindama, ar apdovanodama. Betgi ir buvo Kaziukas doras, glaudus, švarus berniukas; tokio nė negalima nemylėti. Galų gale, jei kas būtų Butkienę pakalbinęs, katro vaiko – sūnaus Jono ar seno ir ištikimo jo draugo Kazio – labiau gailėtų, ištikus katram nelaimei, gal būt atsakius kaip tikroji abiejų motina: kurį pirštą užgauni, tą skauda.

Gangreit taip pat veikė Butkienė ir kitus kaimiečius. Vyriškus – nieko dyvų; bet kad ir moteriškas, žinomas pavydelninkes ir palaidliežuves, visų kitų moterų peikikes. Puzionyse Dėdienė sudarė gal vienatinę išimtį: ant jos niekas nebuvo girdėjęs tariant bent kokį blogą žodį. Gal dėl to, kad su Dėdiene moterims nebuvo ko dėl meilės varžytis.

Akims ir ausims Butkienė lygiai buvo maloni. Puzionių akims buvo miela malonu savo kaime matyti nors vieną pertekusią, patenkintą, kuplią, rubuilę, žemutę senutę; ne išdžiūvusią kaip šakalį nuo menko gyvenimo, ne plokščią kaip silkę dėl prasto sudėjimo. Dėdienė, nors žemo stogo, buvo itin harmoningai išaugusi, soti pasižiūrėti, bet nepaleidžiusi savęs nutukti ir ištižti dykoje buityje ir per ilgam miege. Jos pilnumas buvo dar tos rūšies, kad nekliudė jai viesulą kelti besiruošiant, besiliuobiant, šeimą ir šeimyną betvarkant; dar teikė jai tos pagarbos, kurią nori nenori jaučia riebiems liesieji, pasiturintiems beturčiai, savarankiems priklausantieji, ūkininkams samdiniai, kaimo vyresniesiems paprastieji kaimynai.

14 psl.

Ausims buvo malonu girdėti švelnus, iš sveikų plaučių balsiai, ryškiai skambąs altas, ne visiškai skystabalsis diskantas, kaip dažniausiai esti moterų. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją.

Butkienės vertybę žymiai visų akyse kėlė dar tai, kad ji, turėdama daug kuo pasigirti, niekados niekuo savu nesigyrė ir nesididžiavo, o kitų daiktais sugebėjo iš širdies pasidžiaugti. Be to, niekados nesiskundė per daug dirbusi, per labai pavargusi; nekvakšėjo, anot to, kaip višta, bet kiaušinpalaikį padėjusi. Žmonės negi kvailiai: jie patys kito vertybę junta ir išmano; pasisakymas tik praskiedžia.

Galop Butkienė buvo nepaprastai vaišinga, dosni, nešykšti. Vaikučiams ji vis turėdavo ko pakišti, tai obuolį, tai pyrago. O iš savo namų nieko neišleido neprisisodinusi prie stalo ar bent kuo nepagirdžiusi iš viralinės.

– Giros nebeturime, tai nors miselės štai atsigerk – ag bet širdžiai atgauti.

Ir svečias būdavo nulenktas.

Sąrašą Butkienės dorybių galėtume tęsti labai ilgai. Tik pasakysime, kad ir taip jau pernelyg išgyrėme. Na, ką padarysi. Gerų žmonių nedaugiausia, tai, vieną kur aptikęs, negali juo atsidžiaugti.

Puzionys

15 psl.

PUZIONYS BUVO VADUVIEČIAI. SENIS ALEKNA, MERKINĖS KLEBONAS, LYG JIEMS TAIKĖ 1861 M. SAVO RAŠTĄ: „LIETUVIŲ LIAUDIES BŪDAS, JOS NUOTAIKA, DAIKTŲ SUPRATIMAS, PRAEITIES VERTINIMAS – VISADOS NAIVŪS, LINKSMI IR PAJUOKIANTYS. Žaisdami, lauke dirbdami ar šnekučiuodami savo šeimoje, kur tik keletas ar keliolika, ten juokai ir juokavimai, ten linksmumas. Be tikrų pavadinimų, turi dar po keletą išpravardžiavimų. Greit pasijuokia iš kitų ir patys neužsigauna pajuokiami“.

Vadinas, buvo geraširdžiai, kuo geriausios nuotaikos, pilnai patenkinti neištaiginga savo būkle. Lenkų ir rusų valdžios juos laikė per kelius amžius marinuotus, tai jie dar nereiškė jokių gyvybės, destis, neramybės žymių. Ūkio padargai ir namų rakandai tebebuvo kaip prieš 500 metų; vežimai ir pakinktai mediniai ir virveliniai, nes nei kur važiuoti, nei kas sunkaus vežti. Mažmenų jiems tiekė netolimas miestelis, o dangos ir visa ko kita gaminos patys. Net ir pačių. Tuokės dažniausiai savo tarpe, nuo mažumės pasipažinę, čia gimę, čia augę. Parsivesti kiek tolimesnę žmoną buvo sensacija. Tai visi puzionys buvo giminės; mažų mažiausia svainiai ir kūmai. Vaikai tebegyveno, kaip tėvai, dūmynėse, mažais langeliais, tebevilkėjo milais, tebeturėjo maža pieno, nors čia pat pakalnėje buvo plačiausių balų, kurios nesunku buvo padaryti geromis ganyklomis. Gavėnias tebegavėjo pamaldžiai, atseit, sausai, nes kitaip ir neištesėjo. Ir turėjo vieną kaltūnių, tą vieną visoje plačioje apylinkėje žmogų, kurs per daug metų nesišukavo, nesikirpo, tik plaukus vėlė.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Butkienė Puzionyse vadinama Dėdiene ir kuo ji svarbi kaimui?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Butkienė yra kaimo pribuvėja, priėmusi daugumą puzionių. Ji tai daro iš geros širdies, ne dėl uždarbio, ir vaiko priėmimas jai yra „šventas darbas“. Bet kaimas ją myli ne vien už nuopelnus: ji meili, vaišinga, niekada nesigiria ir nesiskundžia, o apie ją niekas nėra girdėjęs blogo žodžio. Namie jos klausoma „kaip tikro bitino“, o pasakotojas ją lygina su saule ar žydinčiu sodu. Dėdienė čia yra gerumo ir moteriškos šilumos įsikūnijimas, todėl jos mirtis pabaigoje skamba kaip viso kaimo pasaulio griūtis.

Rašiniui: Žmogaus vertėDora

2. Kodėl Kazys Šnerva taip prisirišęs prie Butkių namų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

3. Kaip pasakotojas vaizduoja Puzionių kaimą ir kodėl pabrėžia jo ramumą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Puzionys apibūdinami kaip „tarpe ramių – ramiausi“: niekas neišėjo mokslų, neišvyko į Ameriką, nesimušė karčemoje. Jie linksmi, šnekūs, gyvena kaip prieš 500 metų, o jų tarmė ir pypkės tampa kaimynų pašaipos objektu. Anekdotas apie Gabrionis rodo, kad net pyktis čia baigiasi taikiai. Tačiau pasakotojas įspėja, kad ir pelių urve aistros gali būti baisios. Ramus fonas reikalingas kontrastui: žmogžudystė tokiame kaime atrodo dar labiau nesuprantama ir „plačiai išgarsino“ Puzionis.

Rašiniui: Kaimas

4. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.