Puzionys apibūdinami kaip „tarpe ramių – ramiausi“: niekas neišėjo mokslų, neišvyko į Ameriką, nesimušė karčemoje. Jie linksmi, šnekūs, gyvena kaip prieš 500 metų, o jų tarmė ir pypkės tampa kaimynų pašaipos objektu. Anekdotas apie Gabrionis rodo, kad net pyktis čia baigiasi taikiai. Tačiau pasakotojas įspėja, kad ir pelių urve aistros gali būti baisios. Ramus fonas reikalingas kontrastui: žmogžudystė tokiame kaime atrodo dar labiau nesuprantama ir „plačiai išgarsino“ Puzionis.

Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.