Puzionys ir patys mokėjo sukurti apie savo kaimynus, ir buvo gražu jų klausyti. Kai kalbėjo, lyg saldainius čiulpė – tiek įsiskonėdami savo pasakymus, taip paspausdami sambalsius garsus, lyg jie būtų trilypiai. Tai ir šinnntas, dešinnntas jie tarė visai ne dėl to, kad laikė dantyse liuiką. O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūūūkstančia.

Puzionys tad buvo tie patys vaduviečiai ir toli gražu nebe tie patys; lyg kokia jų padermė, susidariusi atskiroje saloje, tarp vandenų ar balų, ar giliuose miškuose, nors nei tų vandenų, nei miškų aplinkui nebuvo. Ot taip sau susidarė ramus nuošalys, ir tiek, nors per jų lauką ėjo neblogiausias vieškelis ir svietelis juo plaukė į bažnyčią ir į turgų.

Iš vieškelio Puzionių kaimo nesimatė: jis buvo daug aukščiau. Ne kalne – kalnų čia nėra, – bet pačioje viršūnėje labai aukšto šlaito, kurs leidosi į labai gilų ir labai platų slėnį. Nematė pravažiuojančių akys, tai netarė vardo nei lūpos. Niekam nerūpėjo, kas ten aukštumos lygumoje gyvena ir ar jie tokie pat, su tais pat džiaugsmais ir sielvartais, su tomis pat aistromis žmonėms laiminti ar jiems smegdinti.

Ir gyveno sau puzionys, kaip ir kiti gamtos padarėliai, savu gyvenimu, kaip pelės savo urvelyje, kaip pempės savo balelėje antai pakalnėje ar kiti Rusijos imperijos piliečiai. Dar niekas jiems nebuvo akių atkrapštęs ir taręs: žiūrėkite, apsidairykite, nebesnauskite! Revoliuciją kelkite ar ką panašu. Matykite: Rusija, prisigrobusi tūkstančius kilometrų „pakraščių“, nei pati jų kaip reikiant neišnaudoja, nei jiems patiems gyvybės nekvepia!

Šitie obalsiai praskambėjo Įtiek vėliau, o tuo tarpu puzionys ėjo lygiomis su pelėnus ar kuo kitu. Maža tai maža, bet kartais net per daug, kai aistros neaplenkia. Puzionių kaimui aistros baisios, kaip ir pelių urvui. Iš Puzionių, kaip ir iš pelių urvo, gali pasiimti temų smarkiausioms tragedijoms rašyti. Antai kuris ten gudročius pelėms naikinti sumanęs nepaprastai barbarišką priemonę – žudyti tik pateles: pamažėjus patelių, patinai patys išsižudę. Ar ta tragedija neverta didelio rašytojo plunksnos? Kas mokėtų pelijos nelaimę išdėstyti, pasaulį supurtintų.

Deja, aš tegaliu kriminalinėn kronikon įsidėti vieną panašią patinų tragediją, kuri Puzionis visai netikėtai sujaudino ir jų vardą plačiai išgarsino.

Du draugu

ABUDU DRAUGU, JONAS BUTKYS IR KAZYS ŠNERVA, BUVO KAIP IR KITI PUZIONYS: LIESI, VIDUTINIO ŪGIO, DVYLI VEIDU, FORMINGOM NOSELĖM, ŽYDROM LINKSMOM AKELĖM, NUŠVITUSIAIS VEIDAIS IR APSKRITUOLĖM, KAIP KUOKŲ GALAI, GALVELĖM. Ne goliatai, bet stiprūs, trumpi drūti žemės darbininkai.

Jonas Butkys buvo tas vienas. Tėvas, išlaidžiojęs visas skaisčias savo dukreles į žmones, ir pats krikščioniškai pasimirė, nors nebuvo per senas. Nieko nepadėjo nė žmonos Apolonijos žolelės; o jos taip mačydavo kitiems! Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Tačiau nurimo pajutus, kad ūkis negriūva, kad jos Jonelis jau pilnas vyras; ir vyras doras, parapijos ir kaimo papročiais gražiai išauklėtas. Nei jis turguje per kiauras dienas žuvo, nei karčemoje sėdėjo, visokių niekų prisiklausydamas. Buvo pernelyg vyriškas, kad būtų mėgęs visokių bobiškų plepalų klausyti. Nei jis kam, nei kas jam ramybės nedrumstė, tai visą savo nedalomą sielą skyrė savo ūkiui, naminiams gyvuliams ir laukams. Šeimyną jau patvarkė, skolų tėvas nepaliko, tai viskas ėjo tokia pat lygia vaga, kaip ir amžinatilsėlį tėvo nabaštiko dienomis. Galūlyčio pribuišiai garbe sau laikė padirbėti pas Butkius, tai tik laukė žodžio tariant. Motina tebebuvo stipri, ūkį rėmė žymiai, namiegus dengė plonai, kaip ponaičius, – tai Butkiuose gyventi buvo taip gera, kaip, anot to, paties Dievo užpečkyje.