PUZIONYS BUVO VADUVIEČIAI. SENIS ALEKNA, MERKINĖS KLEBONAS, LYG JIEMS TAIKĖ 1861 M. SAVO RAŠTĄ: „LIETUVIŲ LIAUDIES BŪDAS, JOS NUOTAIKA, DAIKTŲ SUPRATIMAS, PRAEITIES VERTINIMAS – VISADOS NAIVŪS, LINKSMI IR PAJUOKIANTYS. Žaisdami, lauke dirbdami ar šnekučiuodami savo šeimoje, kur tik keletas ar keliolika, ten juokai ir juokavimai, ten linksmumas. Be tikrų pavadinimų, turi dar po keletą išpravardžiavimų. Greit pasijuokia iš kitų ir patys neužsigauna pajuokiami“.

Vadinas, buvo geraširdžiai, kuo geriausios nuotaikos, pilnai patenkinti neištaiginga savo būkle. Lenkų ir rusų valdžios juos laikė per kelius amžius marinuotus, tai jie dar nereiškė jokių gyvybės, destis, neramybės žymių. Ūkio padargai ir namų rakandai tebebuvo kaip prieš 500 metų; vežimai ir pakinktai mediniai ir virveliniai, nes nei kur važiuoti, nei kas sunkaus vežti. Mažmenų jiems tiekė netolimas miestelis, o dangos ir visa ko kita gaminos patys. Net ir pačių. Tuokės dažniausiai savo tarpe, nuo mažumės pasipažinę, čia gimę, čia augę. Parsivesti kiek tolimesnę žmoną buvo sensacija. Tai visi puzionys buvo giminės; mažų mažiausia svainiai ir kūmai. Vaikai tebegyveno, kaip tėvai, dūmynėse, mažais langeliais, tebevilkėjo milais, tebeturėjo maža pieno, nors čia pat pakalnėje buvo plačiausių balų, kurios nesunku buvo padaryti geromis ganyklomis. Gavėnias tebegavėjo pamaldžiai, atseit, sausai, nes kitaip ir neištesėjo. Ir turėjo vieną kaltūnių, tą vieną visoje plačioje apylinkėje žmogų, kurs per daug metų nesišukavo, nesikirpo, tik plaukus vėlė.

Tarpe iš viso negarsių vaduviečių puzionys buvo negarsiausi, tarpe ramių – ramiausi. Niekas iš to kaimo nėjo mokslų, nešvytravo atostogų metu gelumbiniais munduriukais, baltomis ar geltonomis sagomis, negrįždavo paskui žvaigždėtomis valdininkų kepurėmis ir uniforminiais šineliais. Su nieku jie nesibylinėjo; su kaimynais sienos buvo aiškios, plačios, net pavažiuojamos, dvarų gi aplinkui visai nebuvo. Niekas nebuvo girdėjęs, kad puzionys būtų bent karčemoje susimušę ar triukšmą padarę, kad kas būtų pasigėrėdamas taręs:

– Puzionys mušas... – kaip pasakydavo apie kitus.

Nors namo grįžti raudonomis šlikėmis ir ne geriausia, vis dėlto kiti jaunoms moterims vaidindavos savo drąsumu, rodydavo savo vyriškumą ir taip įvairindavo sau, sakytume, mirtinai nuobodų gyvenimo vienodumą.

Nei į Ameriką niekas nebuvo išėjęs pralobti. Ir iš viso nieko neišmanė, kad be žemdirbystės esama pasaulyje pramonės, kur daug pinigų verčiasi, o pinigais daug ko visai nereikalinga nusiperkama.

Amerikos net ištarti nemokėjo; tarė – Amerika, kaip šimtą – šintas, dešimtą – dešintas; turbūt derindami į dažniausiai tariamą – švintas.

Ant to kiti vaduviečiai puzioniškius pažindavo ir savo papratimu nepiktai pašiepdavo. Girdi, puzionys tokie tinginiai, jog net susičiaupti nepaslenka.

Kai vieni kalo, kiti auksino. Tai šie puzionių „n“ sijo su jų mėgiamomis liuikomis. Puzionys tikrai buvo dideli liuikiai; nuo pat pusbernio kiekvienam puzioniškiui amžinai karojo iš kairio žando ilga didžiulė liuika. Kitam, net pogulio užmigus, iš lovos į palovį kabėjo nebegyva liuika. Puzionys mokėdavę nusispjauti, nosį nusišniurkšti, net pasimušti tarp savęs, liuikos iš burnos neišsiimdami. Dėl to ir garsas „m“ jiems būdavęs neprietelingas, kad reikia čiauptis, o liuika kliudo.

Lyg tam patvirtinti buvo atsitikimas, kurs pirmas Puzionių kaimą išgarsino apylinkėje.

Buvo du neblogiausi vyrai Gabrionys: nesenas tėvas ir maža ką už jį jaunesnis sūnus, visu kuo tėvu sekęs: abudu baisūs atkaklūnai.

Vieną trečiadienį abiem tuo pat metu įstrigo važiuoti turgun, o abudu išvažiuoti, namus palikus, negalėjo. Pirmas ratų iš tarpsienio išsitraukti šoko sūnus, bet tėvas kaptelėjo jį už krūtinės. Ūmai pasisukdamas, sūnus parbloškė tėvą ir pats parvirto; tėvas sūnų užgulė, bet neišlaikė ir taip dukart apsivertė. Abiem atsistojus, viskas buvę netvarkoje: čiuikelės suglamžytos, kepurės nukritusios; tik vienos liuikos abiem tebekarojusios per kairį žandą, sveikos, nors nebegyvos.

– Unt seniūnų! – riktelėjęs įtūžęs ir pažemintas tėvas. – Vaikai tėvus ima mušti.

– Unt seniūnų! – pritaręs sūnus. – Tėvai vaikus niekais verčia.

Ir abu pasileidę per kaimą. Bet kad seniūnas gyveno pačiame gale, tai Gabrionys, abudu Gabriokais tebevadinami, beeidami įsinorėję dūmo ir ėmę, prieš kits kitą sustoję ir baisiai nosimis tebešnirpšdami, kimštis liuikas. Prisikimšę, užsidegę jas dėl taupumo tuo pačiu degtuku. O kai skaniai patraukę dūmo, abiem pyktis perėjęs. Gabriokas sūnus pabučiavęs ranką Gabriokui tėvui ir abudu turgun nebevažiavę.

Atrodo lyg sakmė. Norite – tikėkite, nenorite – ne. Gal būt, kad tai eilinė vaduviečių kūryba kaimynams pašiepti. Vis dėlto ji labai charakteringa puzionims. Jie iš tiesų buvo žmonės ramūs ir taikūs, ne kerštelninkai, ne paniurę, ne susikaupę, bet šnekūs ir linksmi, nuolat atsiviepę gera nuotaika, – ji jiems veidus taisė, ne liuika.

Puzionys ir patys mokėjo sukurti apie savo kaimynus, ir buvo gražu jų klausyti. Kai kalbėjo, lyg saldainius čiulpė – tiek įsiskonėdami savo pasakymus, taip paspausdami sambalsius garsus, lyg jie būtų trilypiai. Tai ir šinnntas, dešinnntas jie tarė visai ne dėl to, kad laikė dantyse liuiką. O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūūūkstančia.

Puzionys tad buvo tie patys vaduviečiai ir toli gražu nebe tie patys; lyg kokia jų padermė, susidariusi atskiroje saloje, tarp vandenų ar balų, ar giliuose miškuose, nors nei tų vandenų, nei miškų aplinkui nebuvo. Ot taip sau susidarė ramus nuošalys, ir tiek, nors per jų lauką ėjo neblogiausias vieškelis ir svietelis juo plaukė į bažnyčią ir į turgų.

Iš vieškelio Puzionių kaimo nesimatė: jis buvo daug aukščiau. Ne kalne – kalnų čia nėra, – bet pačioje viršūnėje labai aukšto šlaito, kurs leidosi į labai gilų ir labai platų slėnį. Nematė pravažiuojančių akys, tai netarė vardo nei lūpos. Niekam nerūpėjo, kas ten aukštumos lygumoje gyvena ir ar jie tokie pat, su tais pat džiaugsmais ir sielvartais, su tomis pat aistromis žmonėms laiminti ar jiems smegdinti.

Ir gyveno sau puzionys, kaip ir kiti gamtos padarėliai, savu gyvenimu, kaip pelės savo urvelyje, kaip pempės savo balelėje antai pakalnėje ar kiti Rusijos imperijos piliečiai. Dar niekas jiems nebuvo akių atkrapštęs ir taręs: žiūrėkite, apsidairykite, nebesnauskite! Revoliuciją kelkite ar ką panašu. Matykite: Rusija, prisigrobusi tūkstančius kilometrų „pakraščių“, nei pati jų kaip reikiant neišnaudoja, nei jiems patiems gyvybės nekvepia!

Šitie obalsiai praskambėjo Įtiek vėliau, o tuo tarpu puzionys ėjo lygiomis su pelėnus ar kuo kitu. Maža tai maža, bet kartais net per daug, kai aistros neaplenkia. Puzionių kaimui aistros baisios, kaip ir pelių urvui. Iš Puzionių, kaip ir iš pelių urvo, gali pasiimti temų smarkiausioms tragedijoms rašyti. Antai kuris ten gudročius pelėms naikinti sumanęs nepaprastai barbarišką priemonę – žudyti tik pateles: pamažėjus patelių, patinai patys išsižudę. Ar ta tragedija neverta didelio rašytojo plunksnos? Kas mokėtų pelijos nelaimę išdėstyti, pasaulį supurtintų.

Deja, aš tegaliu kriminalinėn kronikon įsidėti vieną panašią patinų tragediją, kuri Puzionis visai netikėtai sujaudino ir jų vardą plačiai išgarsino.

Du draugu

ABUDU DRAUGU, JONAS BUTKYS IR KAZYS ŠNERVA, BUVO KAIP IR KITI PUZIONYS: LIESI, VIDUTINIO ŪGIO, DVYLI VEIDU, FORMINGOM NOSELĖM, ŽYDROM LINKSMOM AKELĖM, NUŠVITUSIAIS VEIDAIS IR APSKRITUOLĖM, KAIP KUOKŲ GALAI, GALVELĖM. Ne goliatai, bet stiprūs, trumpi drūti žemės darbininkai.

Jonas Butkys buvo tas vienas. Tėvas, išlaidžiojęs visas skaisčias savo dukreles į žmones, ir pats krikščioniškai pasimirė, nors nebuvo per senas. Nieko nepadėjo nė žmonos Apolonijos žolelės; o jos taip mačydavo kitiems! Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Tačiau nurimo pajutus, kad ūkis negriūva, kad jos Jonelis jau pilnas vyras; ir vyras doras, parapijos ir kaimo papročiais gražiai išauklėtas. Nei jis turguje per kiauras dienas žuvo, nei karčemoje sėdėjo, visokių niekų prisiklausydamas. Buvo pernelyg vyriškas, kad būtų mėgęs visokių bobiškų plepalų klausyti. Nei jis kam, nei kas jam ramybės nedrumstė, tai visą savo nedalomą sielą skyrė savo ūkiui, naminiams gyvuliams ir laukams. Šeimyną jau patvarkė, skolų tėvas nepaliko, tai viskas ėjo tokia pat lygia vaga, kaip ir amžinatilsėlį tėvo nabaštiko dienomis. Galūlyčio pribuišiai garbe sau laikė padirbėti pas Butkius, tai tik laukė žodžio tariant. Motina tebebuvo stipri, ūkį rėmė žymiai, namiegus dengė plonai, kaip ponaičius, – tai Butkiuose gyventi buvo taip gera, kaip, anot to, paties Dievo užpečkyje.

Butkienė visą savo širdį, vyrui mirus, perkėlė ant sūnelio šeimininko. Vadinas, mylėjo jį taip, kaip gerą savo vaiką myli motina: Jonas dar nė sykio nebuvo jos širdies įskaudinęs, dar pati to nejusdama, gerbė jį kaip vyrišką galvą, visiškai atsidėdama jo sumanumui. Sūnų šeimininką tebevadino mažybiniu Joniuko vardu; tačiau iškilmingais atsitikimais ar svarbiomis valandomis – o tokių vis dažniau pasitaikydavo – ėmė lyg drovėtis vis tebelaikyti jį vaiku. Tad titulavo pilnu Jonu. Jonui tai buvo itin malonu, lyg pagyrimo lapą gavus už kurį nec plus ultra ūkio dalyką. Tada jis augo didėjo savo paties akyse, čia pat sumesdamas, kokia vis dėlto gudri jo motina šeimininkė, kaip su ja skalsu ir gera gyventi ir vargas vargti.

Jonas aiškiai matė niekados su nieku nesudarysiąs tokios sutartinės, kaip su slaunąja kaimo Dėdiene – motina. Tai nė į galvą jam nepareidavo dairytis kitos namams šeimininkės. O kad ir galėtų aptikti antrą tokią, kurgi padėtų tiekos nuopelnų šeimos galvą ir rūpintoją? Dvi katės viename maiše dar niekur nesutilpo, taikiai nepagyveno, o tyčia atsisakyti nuo visa ko gera, kas dykai plaukia iš motinos amatninkės, būtų tiesiog negaspadoriška.

Jonui jo motina buvo visokeriopas idealas ir jam rodės visai paprasta, kad teks pasenti viengungiu. Tai į moteriškas jis nė dairytis nesidairė, nei miestely, nei kaime.

Puzionių Dėdienė toks pat moteriškos idealas, o gangreit ir visokeriopas, buvo ir Kaziui Šnervai, vienatniam ir ištikimam Jono draugui. Gerbė ir mylėjo jis abudu Butkiu ir pats nebeišmanė, ar Joną už tai, kad taip mėgo ir mylėjo jo motutę, ar Dėdienę dėl to, kad ji buvo jo draugo motutė.