Butkienė visą savo širdį, vyrui mirus, perkėlė ant sūnelio šeimininko. Vadinas, mylėjo jį taip, kaip gerą savo vaiką myli motina: Jonas dar nė sykio nebuvo jos širdies įskaudinęs, dar pati to nejusdama, gerbė jį kaip vyrišką galvą, visiškai atsidėdama jo sumanumui. Sūnų šeimininką tebevadino mažybiniu Joniuko vardu; tačiau iškilmingais atsitikimais ar svarbiomis valandomis – o tokių vis dažniau pasitaikydavo – ėmė lyg drovėtis vis tebelaikyti jį vaiku. Tad titulavo pilnu Jonu. Jonui tai buvo itin malonu, lyg pagyrimo lapą gavus už kurį nec plus ultra ūkio dalyką. Tada jis augo didėjo savo paties akyse, čia pat sumesdamas, kokia vis dėlto gudri jo motina šeimininkė, kaip su ja skalsu ir gera gyventi ir vargas vargti.
Jonas aiškiai matė niekados su nieku nesudarysiąs tokios sutartinės, kaip su slaunąja kaimo Dėdiene – motina. Tai nė į galvą jam nepareidavo dairytis kitos namams šeimininkės. O kad ir galėtų aptikti antrą tokią, kurgi padėtų tiekos nuopelnų šeimos galvą ir rūpintoją? Dvi katės viename maiše dar niekur nesutilpo, taikiai nepagyveno, o tyčia atsisakyti nuo visa ko gera, kas dykai plaukia iš motinos amatninkės, būtų tiesiog negaspadoriška.
Jonui jo motina buvo visokeriopas idealas ir jam rodės visai paprasta, kad teks pasenti viengungiu. Tai į moteriškas jis nė dairytis nesidairė, nei miestely, nei kaime.
Puzionių Dėdienė toks pat moteriškos idealas, o gangreit ir visokeriopas, buvo ir Kaziui Šnervai, vienatniam ir ištikimam Jono draugui. Gerbė ir mylėjo jis abudu Butkiu ir pats nebeišmanė, ar Joną už tai, kad taip mėgo ir mylėjo jo motutę, ar Dėdienę dėl to, kad ji buvo jo draugo motutė.
Šnervų šeimos buvo daugiau. Tebebuvo abudu tėvu, bet gerokai paliegusiu, ir, visas seseris ištekinus, dar du broliai žaliūkai. Vadinas, penkiese troboje, triese pabarėje. Būtų galėję kalnus nuversti, upes užtvenkti, turto kaip aitvarai prisikrauti. O iš tikrųjų buvo nepasiturį ūkininkai. Sūnūs buvo rinktiniai artojai; jie dirbo kaip ašvieniai, savo tarpe susiklausė, uždarbio katras sau neskleidė, buvo dori ir gerai išauklėti, – ir vis dėlto skalsos nebuvo, viskas tirpo nežinai kur.
Visiems buvo aišku: tėvai buvo menki šeimininkai, o sūnums valios dar nedavė. Motinėlė ir jauna buvo ne šarpuolė, nesumani šeimininkė, o dabar jau ir bejėgė. Tai daugiau snaudė ir kvakšėjo, lovos kertelėje ties langu susirietusi, neg verpė audė ar gyvulius liuobė. Rodės, jai berūpi, kas darosi gatvėje, už jos lango, ne kaip einasi kamaroje ir kūtėje.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Kazys Šnerva taip prisirišęs prie Butkių namų?
Rašiniui: Meilė
2. Palygink Butkių ir Šnervų namus. Kuo skiriasi jų gyvenimas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Butkiuose šeimininkauja sumanus Jonas ir stipri motina, visko pakanka, samdiniai garbe laiko ten dirbti, todėl gyventi gera „kaip (...) paties Dievo užpečkyje“. Šnervų šeima didesnė, sūnūs darbštūs, bet tėvai silpni šeimininkai, pinigai tirpsta, o namuose trūksta džiaugsmo, nes motina šiuo atžvilgiu „buvo bergždžia“. Kaimynai tarpusavyje nesipyksta, bet Šnervų pilkumą prašviesina tik Butkių apsilankymai. Šis skirtumas paaiškina, kodėl Kazys taip ilgisi Butkienės ir kodėl vėliau Jonui atrodo, kad jo kiemo šlovė atiteks Šnervoms.
Rašiniui: KaimasDarbas
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.