Tėvelis irgi buvo jau bejėgis ir senas. Liesas, ilgas, kaip gyvakaras; per čiuikelę, kai susiverždavo siauru dirželiu, galėjai visus stambius jo kaulus suskaityti. Jis ilsėjos, gydės, šildės ir nakvojo vis ant tos pat plūktinės krosnies užkarpos, vadinamos pečininku. Dažnai kėlės, krankštė, giliai dūsavo, įnirtęs draskęs sau galvą ir pašones; turėjo būti ne menkai ydo; pamažu leido kojas, pamažu ir pats leidos žemyn, abiem rankom prisilaikydamas pečininko lentos, lyg būtų klojime leidęsis nuo virdžių; pamažu vilkos savo čiuikelę, pamažu segės nuo stulpo nusikabinęs dirželio sagutę, lyg ruošdamasis į kurį itin nemalonų darbą ar kurios urėdninko įsakytos pareigos eiti. Nekalbėjo nieko, neplanavo nieko; niekas ir nežinojo, kur ir ko jis rengias. Išeidavo pro duris, bet dažniausiai, čia pat asloje patrypčiojęs, vėl pamažu atgal segės diržą, kabino jį į krosnies stulpo gembę, vilkos čiuikelę ir sunkiai, kaip ant virdžių linų galvenų iš ten mesti, lipo ant savo pečininko; sunkiai, ilgai padejavęs, kaip po ilgiausio nuovargio, merkės. Miegojo ar nemiegojo, vis tiek buvo nebegyvas šalia antro tų namų senio – katino.

Niekas seniu Šnerva nesirūpino, niekas juo nesidomėjo. Nei Šnervienė, baigianti langą pražiūrėti iš nuobodulio, savo draugo nepakalbino. Vaikų malonės senis Šnerva dar nebuvo reikalingas; jis gi tebebuvo šeimininkas, stalan tebesėdo pirmoj vietoj ir kasą pats tebevaldė, laikydamas savo kelnių kišenėje. Kelnių jis niekados nesimovė, tai ir pinigų niekur nedėjo, nepasitikėdamas savo sūnumis, o gal ir samdine ar piemeniu. Nedaug jų ten ir tebuvo; kartais keletas rublelių, o kartais nė to tiek.

Sūnūs artojai buvo pripratę prie neturto, tai nieko nesakė namie, nesiskundė ir svetur. Pavalgę vis dėlto Šnervos būdavo gana sočiai, nors ne švelniai, tai vaikai buvo sveiki, gražūs, žaliūkai. Visa, ko iš lauko pusės trūko, jie lengvai papildinėjo gera vidaus nuotaika.

Seneliai karšo, jauneliai dirbo, ir namie tarp jų nebuvo jokios disharmonijos: nei vaidų, nei barnių, nei išmetinėjimų kits kitam. Tėvai nekrimto vaikų, vaikai neniekino tėvų. Vis dėlto Šnervų namuose nebuvo džiaugsmo, kaip vištyne be gaidžio ar avilyje be bitinokaralienės; nebuvo jaučiama gero moteriškos gaivalo, su visa, kas ją seka.

Šnervienė net ir tada, kai stiprėlesnė buvo, tuo atžvilgiu buvo bergždžia. Jokiame dalyke jos dvasios nebuvo, lyg ji būtų buvusi kuris namų griozdas, žersteklis, šakės puodams kiloti ar dar kas kitas medinis. Tai ir svetimi žmonės nemėgo lankyti Šnervų, nors prieš pačius Šnerviokus niekas nieko bloga nepasakė. Šnervos laikėsi skyrium, savo būryje ir būtų buvę visiškai vienuoliai, kad ne Butkiai.

Visi Šnervos Butkių, Jono ir jo motinos, pasiilgdavo kaip saulės rudens metu. Pilka tamsu, šlapia drėgna, nuobodu skurdu, – ir štai švyst pragiedrulis. Tuoj zvembt kuri muselė, tuoj krunkšt senis pečininke, tuoj visa sujudo senelė palangėje.

Geraširdė Butkienė viena teneužmiršdavo savo kaimynės Šnervienės, su kuria kitados bent viena kitai vaikus šv. krikštan nešiojo; buvo tad bent trilinkos kūmos; per kūmystes viena pas antrą valgė gėrė, viešėjo, šnekučiavo, lengvesnių valandų patyrė. Tai ir šiokių tokių atminimų atbrizgų liko. O kai Šnervienė ėmė silpti, tai Butkienė net pareigą pajuto ją lankyti; ji gi buvo tas vienas kaimo medikas ir vaistytojas.

Antai Dėdienė švystelėjo iš savo kiemo vartų, kaip lapė iš olos išlįsdama. Ji kažko turi po žiurstu. Sujudo sukruto Šnervienė palangėje – kurgi daugiau eis, jei ne pas Šnervas! Bet Butkienė nudūmė išilgai ūlyčios, ir dar tamsiau pasidarė Šnervose, dar labiau Šnervienė palangėje blakstienas nuleido. Ir jaunieji nuliūdo.

Bet kai Butkienė žengtelėjo skersai ūlyčią Šnervų link, viskas atgijo sujudo. Senelė kojas iš lovos leido, senelis, tai pajutęs ir supratęs, – tai buvo nebe naujiena, – sukrankštė lyg labiau patenkintu balsu ir net dukart apsivertė kietame savo guolyje. Šnerviokai laiku išsišiepė iki pat ausų ir asloje sustojo visi trys į eilią lyg kareiviai: ramiai!

– Tegul bus pagarbintas...

Visa gryčia sudunda palankiu, prietelingu atsakymu; vyrai širšūniškai, drūtai, senelė vištiškai, laibai, bet aiškiai.

– Nu, kaipgi kūma laikais? Ar begerioji mano žolelių? Štai atnešiau šiųmečių. Pati pririnkau. Gerk ir sveik daktariškai mano garbei. O numirsime – tokia Dievo valia. Visiems taip likta. Ag ir Dievulis žmonių pasiilgsta, ypač kurie ilgėliau čia žemėj sugaišta.

– Gerioju, dėkui, kur negeriojus. Kad ne jos, kažin kas ir bebūt...

Ir ima kugždentis abidvi senos kaimynės, susikišusios galvomis, lyg į pat nosį viena antrai sakydamos. Abidvi kalba sykiu, viena antros neklausydamos, tik stengdamos išlieti visa, ko vienumoje pritvinko. Iš pradžių dėsto savo ligas, – žinai, kurgi moteriška ne ligų puodelis? – paskui namų rūpesčius, galop ką ne ką iš praeities.

Šnervienė visai atgydavo. Bereikėjo stebėtis, kiek jos dar turima gyvybės, noro gyventi, su žmonėmis bendrauti, net ir šitaip lovoje susirietus. Žiūrėdamas į tą į lauką įsižiūrėjusią mumiją, niekas to negalėjo pasakyti.