Sūnūs artojai buvo pripratę prie neturto, tai nieko nesakė namie, nesiskundė ir svetur. Pavalgę vis dėlto Šnervos būdavo gana sočiai, nors ne švelniai, tai vaikai buvo sveiki, gražūs, žaliūkai. Visa, ko iš lauko pusės trūko, jie lengvai papildinėjo gera vidaus nuotaika.

Seneliai karšo, jauneliai dirbo, ir namie tarp jų nebuvo jokios disharmonijos: nei vaidų, nei barnių, nei išmetinėjimų kits kitam. Tėvai nekrimto vaikų, vaikai neniekino tėvų. Vis dėlto Šnervų namuose nebuvo džiaugsmo, kaip vištyne be gaidžio ar avilyje be bitinokaralienės; nebuvo jaučiama gero moteriškos gaivalo, su visa, kas ją seka.

Šnervienė net ir tada, kai stiprėlesnė buvo, tuo atžvilgiu buvo bergždžia. Jokiame dalyke jos dvasios nebuvo, lyg ji būtų buvusi kuris namų griozdas, žersteklis, šakės puodams kiloti ar dar kas kitas medinis. Tai ir svetimi žmonės nemėgo lankyti Šnervų, nors prieš pačius Šnerviokus niekas nieko bloga nepasakė. Šnervos laikėsi skyrium, savo būryje ir būtų buvę visiškai vienuoliai, kad ne Butkiai.

Visi Šnervos Butkių, Jono ir jo motinos, pasiilgdavo kaip saulės rudens metu. Pilka tamsu, šlapia drėgna, nuobodu skurdu, – ir štai švyst pragiedrulis. Tuoj zvembt kuri muselė, tuoj krunkšt senis pečininke, tuoj visa sujudo senelė palangėje.

Geraširdė Butkienė viena teneužmiršdavo savo kaimynės Šnervienės, su kuria kitados bent viena kitai vaikus šv. krikštan nešiojo; buvo tad bent trilinkos kūmos; per kūmystes viena pas antrą valgė gėrė, viešėjo, šnekučiavo, lengvesnių valandų patyrė. Tai ir šiokių tokių atminimų atbrizgų liko. O kai Šnervienė ėmė silpti, tai Butkienė net pareigą pajuto ją lankyti; ji gi buvo tas vienas kaimo medikas ir vaistytojas.

Antai Dėdienė švystelėjo iš savo kiemo vartų, kaip lapė iš olos išlįsdama. Ji kažko turi po žiurstu. Sujudo sukruto Šnervienė palangėje – kurgi daugiau eis, jei ne pas Šnervas! Bet Butkienė nudūmė išilgai ūlyčios, ir dar tamsiau pasidarė Šnervose, dar labiau Šnervienė palangėje blakstienas nuleido. Ir jaunieji nuliūdo.

Bet kai Butkienė žengtelėjo skersai ūlyčią Šnervų link, viskas atgijo sujudo. Senelė kojas iš lovos leido, senelis, tai pajutęs ir supratęs, – tai buvo nebe naujiena, – sukrankštė lyg labiau patenkintu balsu ir net dukart apsivertė kietame savo guolyje. Šnerviokai laiku išsišiepė iki pat ausų ir asloje sustojo visi trys į eilią lyg kareiviai: ramiai!

– Tegul bus pagarbintas...

Visa gryčia sudunda palankiu, prietelingu atsakymu; vyrai širšūniškai, drūtai, senelė vištiškai, laibai, bet aiškiai.

– Nu, kaipgi kūma laikais? Ar begerioji mano žolelių? Štai atnešiau šiųmečių. Pati pririnkau. Gerk ir sveik daktariškai mano garbei. O numirsime – tokia Dievo valia. Visiems taip likta. Ag ir Dievulis žmonių pasiilgsta, ypač kurie ilgėliau čia žemėj sugaišta.

– Gerioju, dėkui, kur negeriojus. Kad ne jos, kažin kas ir bebūt...

Ir ima kugždentis abidvi senos kaimynės, susikišusios galvomis, lyg į pat nosį viena antrai sakydamos. Abidvi kalba sykiu, viena antros neklausydamos, tik stengdamos išlieti visa, ko vienumoje pritvinko. Iš pradžių dėsto savo ligas, – žinai, kurgi moteriška ne ligų puodelis? – paskui namų rūpesčius, galop ką ne ką iš praeities.

Šnervienė visai atgydavo. Bereikėjo stebėtis, kiek jos dar turima gyvybės, noro gyventi, su žmonėmis bendrauti, net ir šitaip lovoje susirietus. Žiūrėdamas į tą į lauką įsižiūrėjusią mumiją, niekas to negalėjo pasakyti.

Vyrai stati, išsitempę, lyg bažnyčioje per pravoslavų pamaldas, klausės tos šnekos, nekliudė, nesikišo, bet širdy džiaugės savo motutės džiaugsmu ir buvo Dėdienei dėkingi, kad nors retkarčiais prablaivo ligonei valandas. Suklegdavo tik viešniai išeinant ir taip klegėdami visi palydėdavo iki pat savo kiemo vartų, dažnai ir iki Butkių vartų. Paskui vėl laukė Dėdienės apsilankant lyg epochinio nuotykio, nuo kurio teks dienos ir valandos skaityti.

Ateidavo į Šnervas ir Jonas Butkys, bet tik į savo Kazį. Jis Šnervose atmainų nepadarydavo. Juo tesidžiaugė Kazys, jiedu ir ką bendra teturėjo. Vis dėlto ir jis buvo šviesus pragiedruliukas Šnervų nuobodybėje.

Į Butkius berods tas vienas Kazys tebėgiojo, užtat sūkį apsukęs, ligi tik laisva minutė ištiko. Bent pasisukioti Butkių troboje ar kieme, prieš pradedant savo kieme kinkytis arklį, ar ką. Bepiga buvo Kaziui užmiršti tie vaikystės laikai, kada ant Dėdienės kelių būti jis turėjo lygias teises su Joniuku. Dabar ir vienas nebepareitų ant mažutės moteriškėlės kelių. Gera būtų, ak, kaip būtų gera! Kad nors galva tektų jai ant kelių padėti ir bent tai valandai visai pamiršti pilkoji buitis, pasvajoti apie pasaką.

Paskutiniais laikais Kazys vis labiau ėmė varžytis Dėdienės vaišingumu. Butkienė net liguistai jautės įpareigota nieko iš namų sausai neišleisti. Iš tikros širdies džiaugės bet kuo užėjusiu, vyrišku ar moteriška, senu ar jaunu, bet kuriuo vaikagaliu. Visiems turėjo malonios šnekos, sūrio gabalėlį, blynelį stačiai į ranką, jei nesisėdo stalan prie kitų. Jei nei to, nei to, tai tikrai desperavo, rankom sau per šlaunis pliaukšėdama:

– Vaikeli gi, vyreli gi etc tu mano! O kaipgi tu išeisi be niekur nieko? Norsgi giros atsigerk!