Jei giros tuo tarpu nebebuvo, tai nors misos; šios visados buvo užraugtos virti ir atsigerti. Jokių prieštaravimų neklausydama, sėmė skardinėlę, ir ar tu norėjai, ar nenorėjai turėjai išgerti jau prieangyje pavytas.

Ką čia nenorėsi kaitroj ir darbe. Nuryt ką valgomą piga. Tai nelabai kas ir branginos, iš širdies pabučiuodami Dėdienei ranką tiek už pasistiprinimą, tiek už gerą širdį.

Kazys negi būdavo alkanas. Tačiau jaunas pilvas vis sakės tučtuojau, ligi tik nuo stalo, vėl galįs antra tiek suvalgyti. Kaziui rodės, lyg jis besotis ir vis alkanas. O tikrai alkanam pasiūlyti pavalgyti lygu užgauti. Tai Kazys dabar vis labiau bijojo užbėgti į Butkius, kada jie taisos valgytų. Ir šiaipjau vis bijojo, kad Dėdienė jam ko nepasiūlytų. Bijojo, bet niekados senu papratimu neatsisakė.

Dvejetas vaizdelių iš kaimynų buities.

Štai Kazys energingai ir drąsiai tripteli į spryską. Priprastu mostu, nė nežiūrėdamas kur griebti, pakelia klingę ir įžengia į vidų.

– Labą rytą Dėdienytei! O kurgi Jonas?

– Labą labą, Kaziuk, – tarė Butkienė, nė negrįžtelėdama nuo krosnies kaktos, kur dorojo pusryčius. – O kam tau Joniuko taip anksti? Palauk truputėlį, pareis iš tvarto; ten jam, rodos, kumelė kumeliuką atvedė, tai džiaugias ir bobutystes atlieka kaip aš. Palauk, papusryčiausime drauge, tai ir pasikalbėsite.

– Dėkui, Dėdienyt! Šiuo kartu nepusryčiausiu: ir namie antai stalan sėdas. O reikalas ūmus; geriau aš Joną parsivesiu pusryčiauti – ruskiai ravakasiai laukia, – gynės Kazys.

– Jau vėl koks naujas sumanymas, Ponedie! Nei to seniau reikėjo, nei ko. Ėmėm, ką savo rankom pasiekėm, ką pats mielasis Dievulis davė, ir buvome pavalgę, ir buvo gana. Duoną valgėm gryną, net ne bėralinę; vilkėjom mileliais, net ne rudinėm. O dabar, žiūrėk, kas ima darytis. Ar tai prieš gera? Mergos drivija, plaukus statos, kirpčiais kaktas užleidžia; vyrai mėlynus ir raudonus sūrmaišelius (kapišonus) prie apikaklių siuvas. Moterų buksai su lastingo lankais. Bernų kalamaškos kaustytos, dar su lingėm. Ponai, ką ir besakyti. Mums, mužikėliams, to kaip tik da nereikėtų. Dėl to ir nepaleisiu tavęs, kol pirma vienudu nepasišnekėsite.

Kaziui nebebuvo kas daro. Jis nė neturėjo didelio noro kuo greičiausiai iš Butkių pasprukti. Jis čia turėjo to, ko stigo pas save – moteriškos globos. Jis čia, kaip ir Jonas, atgaudavo dvasios pusiausvyrą. Susigrauš kur nuošaliai, surūgs – ir taiko kaip nors susidurti su Dėdiene. Žvilgterės kits kitam į akis, pasisakys kuo susirūpinę, ir viskas slūgte atslūgsta.

Bėgte įbėga Jonas, šaukdamas dar ne visai duris pravėręs:

– Motut, Kazy, džiaukimės. Jau kad Dievas davė prieauglį, tai tokio dar niekas kaime nėra turėjęs... Ne dykai vedžiau į dvarą... Einam visi pasižiūrėtų...

Motutė ir Kazys visi nušvito Jono džiaugsmu ir tuojau iškurnėjo žiūrėtų naujagimio. Gerai palaukus, sugrįžo visi įsiaistrinę gražiu reginiu, lermuodami, pasakodamies savo įspūdžius, kitų neklausydami.

– Atvesta, bra, šimtavas arklys... – kalbėjo Kazys, plačiai išskėsdamas savo glėbį, lyg šimtas kaip tik glėbiu matuojamas.

– O juodybė: kaip vabalas! Juodbėris būt gražesnis. Tai mūsų arklių plaukas. Juodojo plauko arklį raganos jodinėją. Juoda – velnią atmena. O gal vis tai monai. Tai tegul jį Dievulis laimina mums tarnauti! – kalbėjo Butkienė.