Jei giros tuo tarpu nebebuvo, tai nors misos; šios visados buvo užraugtos virti ir atsigerti. Jokių prieštaravimų neklausydama, sėmė skardinėlę, ir ar tu norėjai, ar nenorėjai turėjai išgerti jau prieangyje pavytas.

Ką čia nenorėsi kaitroj ir darbe. Nuryt ką valgomą piga. Tai nelabai kas ir branginos, iš širdies pabučiuodami Dėdienei ranką tiek už pasistiprinimą, tiek už gerą širdį.

Kazys negi būdavo alkanas. Tačiau jaunas pilvas vis sakės tučtuojau, ligi tik nuo stalo, vėl galįs antra tiek suvalgyti. Kaziui rodės, lyg jis besotis ir vis alkanas. O tikrai alkanam pasiūlyti pavalgyti lygu užgauti. Tai Kazys dabar vis labiau bijojo užbėgti į Butkius, kada jie taisos valgytų. Ir šiaipjau vis bijojo, kad Dėdienė jam ko nepasiūlytų. Bijojo, bet niekados senu papratimu neatsisakė.

Dvejetas vaizdelių iš kaimynų buities.

Štai Kazys energingai ir drąsiai tripteli į spryską. Priprastu mostu, nė nežiūrėdamas kur griebti, pakelia klingę ir įžengia į vidų.

– Labą rytą Dėdienytei! O kurgi Jonas?

– Labą labą, Kaziuk, – tarė Butkienė, nė negrįžtelėdama nuo krosnies kaktos, kur dorojo pusryčius. – O kam tau Joniuko taip anksti? Palauk truputėlį, pareis iš tvarto; ten jam, rodos, kumelė kumeliuką atvedė, tai džiaugias ir bobutystes atlieka kaip aš. Palauk, papusryčiausime drauge, tai ir pasikalbėsite.

– Dėkui, Dėdienyt! Šiuo kartu nepusryčiausiu: ir namie antai stalan sėdas. O reikalas ūmus; geriau aš Joną parsivesiu pusryčiauti – ruskiai ravakasiai laukia, – gynės Kazys.

– Jau vėl koks naujas sumanymas, Ponedie! Nei to seniau reikėjo, nei ko. Ėmėm, ką savo rankom pasiekėm, ką pats mielasis Dievulis davė, ir buvome pavalgę, ir buvo gana. Duoną valgėm gryną, net ne bėralinę; vilkėjom mileliais, net ne rudinėm. O dabar, žiūrėk, kas ima darytis. Ar tai prieš gera? Mergos drivija, plaukus statos, kirpčiais kaktas užleidžia; vyrai mėlynus ir raudonus sūrmaišelius (kapišonus) prie apikaklių siuvas. Moterų buksai su lastingo lankais. Bernų kalamaškos kaustytos, dar su lingėm. Ponai, ką ir besakyti. Mums, mužikėliams, to kaip tik da nereikėtų. Dėl to ir nepaleisiu tavęs, kol pirma vienudu nepasišnekėsite.

Kaziui nebebuvo kas daro. Jis nė neturėjo didelio noro kuo greičiausiai iš Butkių pasprukti. Jis čia turėjo to, ko stigo pas save – moteriškos globos. Jis čia, kaip ir Jonas, atgaudavo dvasios pusiausvyrą. Susigrauš kur nuošaliai, surūgs – ir taiko kaip nors susidurti su Dėdiene. Žvilgterės kits kitam į akis, pasisakys kuo susirūpinę, ir viskas slūgte atslūgsta.

Bėgte įbėga Jonas, šaukdamas dar ne visai duris pravėręs:

– Motut, Kazy, džiaukimės. Jau kad Dievas davė prieauglį, tai tokio dar niekas kaime nėra turėjęs... Ne dykai vedžiau į dvarą... Einam visi pasižiūrėtų...

Motutė ir Kazys visi nušvito Jono džiaugsmu ir tuojau iškurnėjo žiūrėtų naujagimio. Gerai palaukus, sugrįžo visi įsiaistrinę gražiu reginiu, lermuodami, pasakodamies savo įspūdžius, kitų neklausydami.

– Atvesta, bra, šimtavas arklys... – kalbėjo Kazys, plačiai išskėsdamas savo glėbį, lyg šimtas kaip tik glėbiu matuojamas.

– O juodybė: kaip vabalas! Juodbėris būt gražesnis. Tai mūsų arklių plaukas. Juodojo plauko arklį raganos jodinėją. Juoda – velnią atmena. O gal vis tai monai. Tai tegul jį Dievulis laimina mums tarnauti! – kalbėjo Butkienė.

– Paskutinė kairė, motut, balta. Dar su žvaigžde kaktoj, kaip liatarnia tamsoj pasišviesti ir visoms velnuvoms dvasioms nubaidyti, – nuramino Jonas.

– Geras vabalas: kumelys kaip trijų mėnesių, – su karčia vabalui panieka pridėjo Kazys ir aistringai nusišniurkštė.

Belermuodami nė nepasijuto, kaip atsirado už stalo ties garuojančiais raguoliais su dažiniu, ir Butkienė pertraukė vaikišką visų pasidžiaugimą.

– Sėskitės, kol neužaušo dažinys.

Dabar tik susigriebė Kazys ir, jau pasilenkdamas užustalėn, pasiteisino:

– Kad jau aš čia, Dėdienyt, nuolat kaip koks zakucninkas... Ag ir mūsų namiegai antai jau susėdę stalan prie raguolių...

Pro Butkių ir priešpriešiais pro Šnervų langus tikrai jau matės vienmarškinių nugaros. Kazys neveidmainiavo: namie jis būt gavęs tokių pat pusryčių. Tačiau alkis, ūmai paerzintas riebulių kvapu, priveikė jo valią ir drovą ir ištiesė jo ranką į dubenį su raguoliais.

– Gerai jau, gerai, Kaziuk. Ar ne vis tasia, čia ar namie. Ne svetimas gi esi. Valgyk sveikas, ir tiek. Ir mano Jonas pas jus pavalgo. Dar ir svetimas iš mūsų nevalgęs neišeina, o čia dabar... Aruodų dėl pakeleivių neteks šluostyti, – tarškėjo Butkienė lyg pati sau, nes valgytojams jos kalbos klausyti nė laiko nebebuvo. Jauni žandai kaip replėmis spaudinėjo valgymą, o stemplė savaime gurkė žemyn.

– Egi nugi, už tavo kumeliuko galvos aš visai pamiršau, ko čia atmaklenau, – tarė Kazys pagaliau, šluostydamos riebius pirštus į savo galvos plaukus. – Eikime į mus – ten laukia ruskiai. Jau kelintą pavasarį jie dilina: Ar jau susipratot savo laukus nusausint kanalu nuo pusės varsto?

– Ir kurgi nuleisti? – susidomėjo Jonas.

– Pakalnėn, Pempynėn.