– Paskutinė kairė, motut, balta. Dar su žvaigžde kaktoj, kaip liatarnia tamsoj pasišviesti ir visoms velnuvoms dvasioms nubaidyti, – nuramino Jonas.

– Geras vabalas: kumelys kaip trijų mėnesių, – su karčia vabalui panieka pridėjo Kazys ir aistringai nusišniurkštė.

Belermuodami nė nepasijuto, kaip atsirado už stalo ties garuojančiais raguoliais su dažiniu, ir Butkienė pertraukė vaikišką visų pasidžiaugimą.

– Sėskitės, kol neužaušo dažinys.

Dabar tik susigriebė Kazys ir, jau pasilenkdamas užustalėn, pasiteisino:

– Kad jau aš čia, Dėdienyt, nuolat kaip koks zakucninkas... Ag ir mūsų namiegai antai jau susėdę stalan prie raguolių...

Pro Butkių ir priešpriešiais pro Šnervų langus tikrai jau matės vienmarškinių nugaros. Kazys neveidmainiavo: namie jis būt gavęs tokių pat pusryčių. Tačiau alkis, ūmai paerzintas riebulių kvapu, priveikė jo valią ir drovą ir ištiesė jo ranką į dubenį su raguoliais.

– Gerai jau, gerai, Kaziuk. Ar ne vis tasia, čia ar namie. Ne svetimas gi esi. Valgyk sveikas, ir tiek. Ir mano Jonas pas jus pavalgo. Dar ir svetimas iš mūsų nevalgęs neišeina, o čia dabar... Aruodų dėl pakeleivių neteks šluostyti, – tarškėjo Butkienė lyg pati sau, nes valgytojams jos kalbos klausyti nė laiko nebebuvo. Jauni žandai kaip replėmis spaudinėjo valgymą, o stemplė savaime gurkė žemyn.

– Egi nugi, už tavo kumeliuko galvos aš visai pamiršau, ko čia atmaklenau, – tarė Kazys pagaliau, šluostydamos riebius pirštus į savo galvos plaukus. – Eikime į mus – ten laukia ruskiai. Jau kelintą pavasarį jie dilina: Ar jau susipratot savo laukus nusausint kanalu nuo pusės varsto?

– Ir kurgi nuleisti? – susidomėjo Jonas.

– Pakalnėn, Pempynėn.