– Jau vėl koks naujas sumanymas, Ponedie! Nei to seniau reikėjo, nei ko. Ėmėm, ką savo rankom pasiekėm, ką pats mielasis Dievulis davė, ir buvome pavalgę, ir buvo gana. Duoną valgėm gryną, net ne bėralinę; vilkėjom mileliais, net ne rudinėm. O dabar, žiūrėk, kas ima darytis. Ar tai prieš gera? Mergos drivija, plaukus statos, kirpčiais kaktas užleidžia; vyrai mėlynus ir raudonus sūrmaišelius (kapišonus) prie apikaklių siuvas. Moterų buksai su lastingo lankais. Bernų kalamaškos kaustytos, dar su lingėm. Ponai, ką ir besakyti. Mums, mužikėliams, to kaip tik da nereikėtų. Dėl to ir nepaleisiu tavęs, kol pirma vienudu nepasišnekėsite.

Kaziui nebebuvo kas daro. Jis nė neturėjo didelio noro kuo greičiausiai iš Butkių pasprukti. Jis čia turėjo to, ko stigo pas save – moteriškos globos. Jis čia, kaip ir Jonas, atgaudavo dvasios pusiausvyrą. Susigrauš kur nuošaliai, surūgs – ir taiko kaip nors susidurti su Dėdiene. Žvilgterės kits kitam į akis, pasisakys kuo susirūpinę, ir viskas slūgte atslūgsta.

Bėgte įbėga Jonas, šaukdamas dar ne visai duris pravėręs:

– Motut, Kazy, džiaukimės. Jau kad Dievas davė prieauglį, tai tokio dar niekas kaime nėra turėjęs... Ne dykai vedžiau į dvarą... Einam visi pasižiūrėtų...

Motutė ir Kazys visi nušvito Jono džiaugsmu ir tuojau iškurnėjo žiūrėtų naujagimio. Gerai palaukus, sugrįžo visi įsiaistrinę gražiu reginiu, lermuodami, pasakodamies savo įspūdžius, kitų neklausydami.

– Atvesta, bra, šimtavas arklys... – kalbėjo Kazys, plačiai išskėsdamas savo glėbį, lyg šimtas kaip tik glėbiu matuojamas.

– O juodybė: kaip vabalas! Juodbėris būt gražesnis. Tai mūsų arklių plaukas. Juodojo plauko arklį raganos jodinėją. Juoda – velnią atmena. O gal vis tai monai. Tai tegul jį Dievulis laimina mums tarnauti! – kalbėjo Butkienė.

– Paskutinė kairė, motut, balta. Dar su žvaigžde kaktoj, kaip liatarnia tamsoj pasišviesti ir visoms velnuvoms dvasioms nubaidyti, – nuramino Jonas.

– Geras vabalas: kumelys kaip trijų mėnesių, – su karčia vabalui panieka pridėjo Kazys ir aistringai nusišniurkštė.

Belermuodami nė nepasijuto, kaip atsirado už stalo ties garuojančiais raguoliais su dažiniu, ir Butkienė pertraukė vaikišką visų pasidžiaugimą.

– Sėskitės, kol neužaušo dažinys.

Dabar tik susigriebė Kazys ir, jau pasilenkdamas užustalėn, pasiteisino:

– Kad jau aš čia, Dėdienyt, nuolat kaip koks zakucninkas... Ag ir mūsų namiegai antai jau susėdę stalan prie raguolių...

Pro Butkių ir priešpriešiais pro Šnervų langus tikrai jau matės vienmarškinių nugaros. Kazys neveidmainiavo: namie jis būt gavęs tokių pat pusryčių. Tačiau alkis, ūmai paerzintas riebulių kvapu, priveikė jo valią ir drovą ir ištiesė jo ranką į dubenį su raguoliais.

– Gerai jau, gerai, Kaziuk. Ar ne vis tasia, čia ar namie. Ne svetimas gi esi. Valgyk sveikas, ir tiek. Ir mano Jonas pas jus pavalgo. Dar ir svetimas iš mūsų nevalgęs neišeina, o čia dabar... Aruodų dėl pakeleivių neteks šluostyti, – tarškėjo Butkienė lyg pati sau, nes valgytojams jos kalbos klausyti nė laiko nebebuvo. Jauni žandai kaip replėmis spaudinėjo valgymą, o stemplė savaime gurkė žemyn.

– Egi nugi, už tavo kumeliuko galvos aš visai pamiršau, ko čia atmaklenau, – tarė Kazys pagaliau, šluostydamos riebius pirštus į savo galvos plaukus. – Eikime į mus – ten laukia ruskiai. Jau kelintą pavasarį jie dilina: Ar jau susipratot savo laukus nusausint kanalu nuo pusės varsto?

– Ir kurgi nuleisti? – susidomėjo Jonas.

– Pakalnėn, Pempynėn.

– Tai žinoma. Bet tai suardys vieškelį, teks statyti naujas tiltas, paskui jis taisyti, į „kaziomą“ mišką medžiagos važiuoti, o pirma eiti ilgą kalvariją palei girininkus už penkių mylių, kol paskirs. Ne, kaip sau nori, man to gana. Laukai bus kaip buvę. Sausra ir be kanalo išdžiovina. Aš tik manyčiau, kad slesnumos mums vertėtų apželdinti žole, o ne arti ir vis tiek – tos pat žolės susilaukti, – karčliežuvavo Jonas, reikšdamas visiškai nepatenkintą miną.

– Ag ir aš pats taip maniau. Ir kaimas taip mano. Tik ką gi – vienas negi gali už visus atsakyti. Eime du!

Ir abudu žaliūkai pašoko nuo stalo taip pat greit, kaip greit buvo susėdę. Kazys jau beeidamas nusitvėrė Dėdienę už rankos, kuria ji laikė ližę, ir per greitumą paptelėjo pro šalį, kaip tik ližei į kotą. Butkienė meiliai nusišiepė ir taip pat begaline meile žvilgyje abudu pro duris išlydėjo.

Jauni ūkininkai iškurnėjo, rodės, nieko nenutarę, bet savo sąmonėje jie nešės viso kaimo nuotaiką ir statų neigiamą atsaką. Puzionims visą pusę varsto nukasti gilaus perkaso rodės lygu gelžkelį į pat mėnulį nutiesti. Jie nė per savo kaimą nebuvo išsikasę ravelių vandeniui nutraukti ir rudenį bei pavasarį pikčiausiai skendo savo santvare.

– Puzancam ješčio ne prišlo vremia kopatsia, – sąmoju nudėjo savo užsivylimą ruskiai, negavę darbo.

Puzionių laukai buvo labai geri aukštumoje. Pasausinti būtų buvę dvigubai geresni. Tada ūkininkai būtų net pasiturį, jei ir dabar galėjo nežiūrėti blogųjų laukų pakalnėje, už viso kilometro. Apie juos mes užsiminsime kiek vėliau.